Aš su savimi tekstai

Esu su savimi – su kuo gi dar galėčiau būti
Bendrumo jausmo nerasta visai
Tik baltas sniegas girgžda po batu truputį
Ir spengia galvoje nutildyti balsai

*************

Džiaugiuosi atradus stiprybę netikėtą

*************

Harmonija, santarvė, ramybė, vidinė laisvė, polėkis – visa tai įeina man į sąvoką „būti savimi“.
Harmoninga yra gamta, nes ji viena ir ją žmogus turi priimti tokią, kokia yra, prie jos gali tik prisitaikyti. Kiekvienas mūsų galėtų būti savimi, jei kiti elgtųsi kaip su gamta. Kol kiti jaučiasi galintys vertinti tavo vertybes, nustatinėti tavo vertę, kol tu priverstas bendrauti su žmonėm, su kuriais nenori bendrauti, tau sunku būti savimi. O kai gali nuo viso to atsiriboti, ir gali girdėti ir jausti tik save, jausmas yra nuostabus, nes supranti, kad pats sau esi DOVANA.

*************

Šeštadienis saulėta diena
• Liūdna, nes daug nepasitikėjimo ir noro kontroliuoti ateitį.
• Daugiau pasitikėjimo, mažiau žinojimo.
• Susidraugauti su vidine mama. Daugiau atjausto ir švelnumo sau.

*************

Esu,
Esu dabar,
Ir džiaugtis galiu,
Kad gyvenimas dovanoja man,
Esu.

*************

PABUDIMAS

*************

Smilkstu (Degu)
Kaip drebanti ranka,
Nubyra pelenai ant sniego.

Esu ranka, Esu malda
Saugumo ieškantis Duetas.

Stebiu, klausau
Ir vien tik aš kalbu viduj.
Uždaviniai į priekį.

*************

Būti savimi – man reiškia jaustis komfortabiliai. Su savo mintimis, jausmais, norais, troškimais. Suprasti, kas esu, kokia esu, ko siekiu ir laisvai rinktis – priimti sprendimus ir kartu – atsakomybę už juos.
Taip pat, tai reiškia komfortą būti su kitais – su tuo, su kuo noriu, tokiu būdu, kaip patogu man. Užsiimti tuo, kuo noriu, kas sekais, kam turiu gebėjimus ir motyvaciją. Mylėti, kaip sugebu ir atstumti, kai nesaugu. Būti savimi yra malonu.

*************

Tiesa yra tai, kad nėra tiesos. Jeigu žinau, kas yra teisinga, tai jau klystu. Tada kaip yra… kad suprastum, turi nesuprasti? Turi? Nežinia… apsupa, priglaudžia. Suvoki, kad ištirpsti, tavęs nėra, nebelieka. Paleidi? Užtyli… Susilieji… ir tampa aišku. Aišku tai, kad suvoki savo ištirpimą erdvėje. Prarandi save. Savo sąvokas. Laikas tampa nebesvarbus. Ir visai nebesvarbu nei ką tu darai, nei kaip. Pasaulis tave pasiima. Susilieji. Tampi pasaulio ir erdvės dalis.

*************

O man visai gerai su manimi
Tik kartais kyla klausimas ar aplinkiniai tai supranta
Tik klausimas kartais pakankina ar ateityje irgi bus taip gerai.

*************

Laikas sau…
Laikas susitikti
Su tavimi ir
būti… per kitus į tave…
Laikas padėkoti…
paleisti…
Kad vėl laikui atėjus
Susitiktum…

*************

Kas tu?
Toks artumas
Ir tolimas kartu…
Taip paslaptingai
Tylintis,
Kada kalbu…
Ir žvelgiantis į mano sielą
Paslapties žvilgsniu…

Kaip pavadinsiu…?
Gal visai ir nesvarbu.
Tu tik primink
Man visada,
Kad gyvenu…

*************

Kartais žmonės man atrodo kaip trukdžiai neleidžiantys pabūti su savimi.
O pasaulis – tiesiog nedėkinga vieta, kur negaliu būti savimi.
Lygiai iki tos akimirkos, kai suprantu, kad be pasaulio, be žmonių manęs nėra.

*************

O pasirodo, man visai gera būti su savimi, jauku, miela, tik pati su savimi būdama galiu skirti laiko tiems dalykams, kurie mieli, patinka, įdomūs, tiek kiek noriu, nereikia prie nieko derintis. Su savimi paprasta susitarti, jauku ir gera. Kartais, kai būna LABAI gera, norisi apie tai pasikalbėti su kitais. Ir tada atsiranda baimė, kad užsibuvęs su savimi, nebemokėsi bendrauti su kitais, būsi nereikalingas, jei skirsi jiems dėmesio tik tiek, kiek lieka laiko nuo savęs, tai niekam gal to labai ir nereikia. Nes visi nori būti svarbūs, reikšmingi, o ne gauti dėmesio trupinius. Tai gal dėl to aš net pati sau nenoriu pripažinti, nes slepiu nuo kitų, kad visai gera su savimi, bet baisu, kad nelikčiau viena ir būčiau priimta išsižadu savęs, nes kažkodėl manau, kad kitiems tokios nereikia ir bandau pritapti, prisiderinti, išnykti, užmiršti save. Ir būti tokia, kokia būčiau priimtina kitiems.
Bet MAN gera su savimi
MAN GERA
Man nieko netrūksta
Nes man yra gerai
Gera būti
Su savimi
Tarp kitų
Gera būti su savimi kaip, man gera ir malonu, kad žinau, kad negilu ir matau krantą, taip pat būnu su seserimi ir žinau, kad šalia, kitame kambaryje yra žmonės, kuriems rūpiu.

*************

Mano užduotis
Ar gulėsiu po palme,
Ar judėsiu po saule,
Finalas toks pats!
Kas gi belieka?
Lieka tik būti:
Išauginti iš sėklos save
Kaip medį liemeniu tvirtu
Su tūkstančiu šaknų, šakelių.
Išskleisti vėl save,
Kad nutūptų paukščiai ilsėtis,
Kad kitas žiūrėtų ir šypsotųsi –
Kokia harmonija tam
Tūkstanty šakelių,
Kad pūstų laisvės vejas
Man į veidą ir rastųsi
Jėga pakilti, įveikus gravitaciją
Aš nebijau, aš nebijau
Pažvelgti į akis tau, baime,
Ir žengti
Žingsnį nuo uolos….

*************

Kukučio galybė
Žiuri Kukutis –
mato Kukutį.
Klausos Kukutis –
girdi Kukutį.
Kalba Kukutis –
ir supranta,
kad kalba Kukutis.
Sėdi ant suolo Kukutis
ir jaučia,
kad sėdi ant suolo Kukutis.
Žingsniuoja Kukutis,
ir žingsniavimas
eina iš jo paties,
ir matymas eina iš jo paties,
ir galvojimas.
Ir šitaip gyvena Kukutis
ir žino,
kad gyvena Kukutis,
kad jis sau pačiam
sveika yra.
Ir supranta Kukutis:
jis pilnas Kukučio.
Ir jam gera.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Norėčiau ir linkėčiau sau (ir Jums, mielieji) būti panašiai į tą Kukutį, kuris žino, kad „jis sau pačiam sveika yra“.

*************
Paradoksalu, kad asmeniškai man 4-os užduoties gyvenimas pradėjo vykti vos įsigilinus į stovyklos pavadinimą, ir užmetus žvilgsnį į pirmąsias straipsnio eilutes. T.y. refleksija kasdienybėje – kaip aš jaučiuosi, kokiais būdais aš ieškau savo vietos, kiek ir kokiais būdais aš nerimauju dėl jos. Tai yra vidinis procesas ir darbas, kurį tiesiog jauti, kaip padidėjusi introspekcija toms vietoms, kur sąmonės šviesa nebuvo nukreipta, kitaip sakant, gavusi postūmį aš pasirenku žvilgsnio kryptį. O gal vidus prabyla… Ačiū.
Dar aš galvoju, kad savivertė yra sąveikoje tarp manęs ir kito. Ir kad visąlaik yra kažkas, kas yra daugiau už mane, kam jaučiu ir pagarbią baimę, ir džiaugsmingą atpažinimą. O gal tas kažkas yra ir manyje?
Reziumė (po skambučio)
Mylėk save ir artimą savo – galbūt net labiau už save.

*************

Aš sustoju prie veidrodžio – žiūriu į save – truputį graži, pakankamai, su raukšlelėm, linksma nepagydomai – nesu gera, nesu bloga – ne visi man patinka, ir aš ne visiems – nesu tobula, nenoriu ja būti – esu su savimi ir esu su kitais – smagu fantazuoti, būti, gyventi!!!!