Menkavertiškumo jausmas – kiekvienas turi įgimtą menkavertiškumo jausmą (negalime užaugti ir gyventi vieni, be kitų pagalbos). Menkavertiškumo jausmas žmogaus egzistavimui yra pageidautinas, nes savo silpnumą galima kompensuoti. Kompensacija A. Adleris vadina menkavertiškumo jausmo įveikimo procesą, kuris tampa negatyviu tik tuomet, kai perauga į menkavertiškumo kompleksą. Neigiama gyvenimo patirtis sukelia menkavertiškumo jausmą.
Menkavertiškumo kompleksas (nevisavertiškumo kompleksas – yra nekonstruktyvus menkavertiškumo/silpnumo kompensavimas: asmenybės pasyvumas, baikštumas, atsakomybės vengimas, savo galimybių neišnaudojimas. Savęs suvokimas, kaip prastesnio už kitus, savęs smerkimas už klaidas ir nesėkmes. Šį kompleksą turintys žmonės save vertina kaip visiškai nereikšmingus, nepritampančius prie gyvenimo. Vaikų atsitraukimo tikslas – bejėgiškumas. Kompleksas jau neskatina įveikos – bejėgiškumas. Aiškus stabdis – kliūtis. Ribojantis vidinis dėsnis. Neįveiktas menkavertiškumo jausmas trukdo bendrumo jausmo skatinimą.
Kompensacija – menkavertiškumo jausmo įveikimo procesą, kuris tampa negatyviu tik tuomet, kai perauga į menkavertiškumo kompleksą.
Pranašumo siekimas – jo siekti skatina menkavertiškumo jausmas. Pats pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme – jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia būti geresniu už kitą. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimas (kas būtų pranašumo kompleksas). Pranašumas – tai greičiau tobulumas (perfection), o jo siekimas – tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome , yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada. Šis pranašumo siekis turi būti įgimtas. Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį, tikslą, link kurio judame. Tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs – t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būdą ir todėl yra realūs mums patiems. Pati bendriausia tokia idėja yra tobulumo idėja, kurią geriausiai iliustruoja Dievo sąvoka – tai iš esmės konkreti tobulumo tikslo formuluotė. Siekimas yra ne tik kaip individo, bet ir kaip visuomenės narių. Jie tai gali įveikti „tinkamais“ ir „netinkamais“ būdais, visuomenei priimtinomis formomis arba jų įtaka gali būti nenaudinga.
Tikslas – fikcija ar tikslas yra vaizduotės vaisius ir vis tik pasižymi nepaprasta motyvuojančia galia. Jis suteikia kryptį visam žmogaus gyvenimui, jo sprendimams ir pasirinkimams, jo jausmams ir išgyvenimams. Kiekvieno asmens tikslas, kurio jis pasieks galutinį pranašumą, dažniausiai nėra įsisąmonintas. Tikslas yra subjektyvus ir todėl unikalus.
Charakteris, temperamentas, valia ir bet kokia kita psichologinė savybė atitinka fiktyvų tikslą. Vaikas naują patirtį pasisavina selektyviai t. y. tik tai, kas galėtų padėti jo tikslų siekimui.
Fikcionalus finalizmas – galvojimas apie ateitį, jei taip atsitiktų, tai būčiau laimingas, taip atsitikus laimės nėra. Laimingos pabaigos scenarijus. Kuo toliau ta laimė, tuo žmogus nelaimingesnis. Kuo laimė arčiau, tai jau galiu jaustis laimingu. Jei nebus sąmoningas, pasiekus, laimės nebus.
Tikslingas elgesys – kiekvienas elgesys turi tikslą. Žmogus negali mąstyti, jausti, norėti, netgi sapnuoti, jei to nesąlygoja, nelemia, neriboja, nekreipia įsivaizduojamas tikslas. Šis randasi kone savaime priklausomai nuo organizmo poreikių ir išorinio pasaulio reikalavimų bei neišvengiamo organizmo atsako į juos.
Gyvenimo stilius – visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą – pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui. Tai reiškia, kad žmoguje veikia kūrybinės savasties galia, kuri ir nulemia tai, kad žmogus yra toks, koks jis nori būti, koks tinkamiausias gyvenimo stilius yra prie šių aplinkybių ir sugebėjimų. Asmenybės branduolys – garantuoja ir išreiškia žmogaus psichinės veiklos vientisumą, individualumą, nuoseklumą ir stabilumą.
Bendrumo jausmas (Gemeinschaftsgefuehl vok.)- jausdamasis priklausantis grupei, vaikas išgyvena bendrumo jausmą. Bendrumo jausmas – tai susidomėjimas aplinka, kitais žmonėmis, kuris vaiko viduje glūdi nuo gimimo, kaip įgimtas gebėjimas. Kiek aš jaučiuosi bendras.
Priklausymo jausmas – stipriausiai vaiko elgesį motyvuojantis veiksnys yra poreikis priklausyti. Jo saugumo jausmas ar jo trūkumas priklauso nuo to, kiek jis jaučiasi priklausantis šeimai. Tai jo pagrindinis, svarbiausias poreikis. Visa, ką vaikas daro, yra nukreipta į vieną tikslą – surasti savo vietą ir jaustis šeimos dalimi. (bendrumo platesnis).
Savo vietos paieškos – vaikai šeimoje pasirenka tam tikrą elgesio būdą, jog surastų savo vietą kitų šeimos narių tarpe, ir tai nukreipia jo asmenybės vystymąsi. Kadangi vaikas nuolat ieško savo vietos, jis įgyja tuos polinkius ir įpročius, kurie būdingi jo šeimos santykiams, ir tuo pagrindu formuojasi jo asmenybė. Jis išsiugdo tokias savybes ir bruožus, kurie, kaip jis mano, padės jam išsikovoti vietą. Vaikų santykiai šeimoje atsispindi jų kovoje ar sąjungoje, ieškant savo vietos šeimoje. Jeigu vaikai netiki, jog kiekvienas jų gali rasti vietą, ir jeigu jie galvoja, kad padėtį galima tik „atsikovoti“ iš kito, tada jie griebiasi konkurencijos ir kovoja vienas su kitu. Kiekvienas vaikas savo šeimoje užima ypatingą padėtį. Mažiausiai konkurencingu būdu pritapti.
Šeimos konsteliacija – sudaro amžius ir lytis visų šeimos narių, kurie gyveno kartu su vaiku jo charakterio formavimosi laikotarpiu. Kas ką pamėgdžiodavo ir kas prieš ką pasisakydavo, kuris kurį palaikydavo ir katras katram priešindavosi ir kokiu būdu. Šeimos konsteliacijoje vaiko lytis ir amžiaus skirtumai atlieka svarbų vaidmenį.
Padrąsinimas – pripažįsta ir skatina tobulėjimą, nukreiptas į tai, ką vaikas gali padaryti, pabrėžia tikėjimą vaiko galiomis, stimuliuoja ilgalaikę motyvaciją, nukreiptą į vaiko asmeninį tikslą, vaikas jaučiasi vertu ir be kitų asmenų pritarimo, grindžiamas vaiko vertingumu, pagarba ir orientuotas į vaiką, nukreiptas į realaus vaiko vidinį suaugusįjį, skatina keistis dėl savęs, skatinama vidinė vaiko kontrolė, moko kaip galvoti, efektas ateičiai – tikėjimas savo galiomis ir pasitikėjimas savo jėgomis.
Gimimo eiliškumas – vaiko padėtis dėl jo gimimo eiliškumo suteikia tik galimybę, o ne garantiją įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Remiantis vien tik juo neįmanoma numatyti charakterio tipo. Tam įtakos daro ne tik kultūra ir visuomenės normos, bet ir nevienodi santykiai skirtingose šeimose. Todėl padėtis šeimoje gali įtakoti asmenybės formavimąsi, tačiau tai – ne pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės tipą.
Holizmas – vysibiškumas. Žmogų galima pažinti ir paaiškinti tik analizuojant asmenybę, kaip nedalomą ir vieningą visumą.