1936 m. Alfredo Adlerio straipsnis “Meilė yra naujų laikų išradimas” buvo paskelbtas žurnale Esquire ir vėliau perspausdintas 1964 m. Vienas žymiausių šio žurnalo žurnalistų – rašytojas ir poetas George Sylvester Viereck (1884–1962) – pakoregavo straipsnio stilių, suteikdamas jam labiau žurnalistinį pobūdį. Tai buvo jų bendras darbas.
Straipsnis buvo perspausdintas siekiant įtraukti jį į Adlerio literatūrinį palikimą kaip svarbią temą tiek jam pačiam, tiek jo skleidžiamai žiniai. Jame atskleidžiama Adlerio meilės, kaip gyvenimo uždavinio samprata bei pristatomi naujai įvesti terminai, tokie kaip „žmogaus diada“.
Meilė yra naujų laikų išradimas
(Alfredas Adleris 1870-1937)
(Iš anglų kalbos straipsnį vertė Kristina Aidietienė, IP konsultantė)
– Džoni, – į savo dešimtmetį sūnų viltingai kreipėsi šiek tiek susigėdęs tėtis, – ar tau jau kas nors paaiškino tam tikrus gyvenimo faktus?
– Taip, tėti, – nekantriai, bet rūpestingai atsakė vaikinas, – ką tu norėtum sužinoti?
Nėra jokių abejonių, kad šiandien apie seksą žinome daugiau nei mūsų tėvai. Bet ar žinome daugiau apie meilę? Kartais esame linkę painioti šiuos du dalykus. Daugelis jaunų merginų, ateinančių pas mane konsultuotis, atsineša ilgą sąrašą problemų ar sunkumų, kuriuos jos suvokia kaip „kompleksus“ arba „užgniaužtus troškimus“[1]. Tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės yra girdėję apie psichoanalizės ir biheviorizmo sąvokas, tačiau dažnai jas žino tik paviršutiniškai ir gali suprasti neteisingai. Nemažai žmonių (apie 40 proc. ar daugiau) bent iš dalies suvokia sekso techniką ar praktinius aspektus, tačiau tik nedaugelis (maždaug vienas iš penkių) supranta tikrąją meilės prasmę ir prigimtį. Tai nestebina, nes meilė, kaip ideali sąvoka, yra sąlyginai naujas atradimas. Galbūt ją būtų tiksliau vadinti išradimu ar evoliucijos produktu. Daugumai žmonių ji tikrai neegzistavo net prieš šimtą metų.
Įsimylėjimas ir išsiskyrimas yra įprasti reiškiniai daugeliui žmonių, tačiau kiek iš tikrųjų vyrų ir moterų yra puikūs mylimieji? Kiek žmonių gautų teigiamą įvertinimą, jei būtų vertinami pagal savo gebėjimus meilės santykiuose?[2] Kiek žmonių, net ir šiandien, būtų verti „meilės daktaro“ laipsnio? Poetai ir filosofai prirašė daug nesąmonių apie meilę. Tačiau žmonių dalis, galinčių patirti ar išreikšti tobulą meilę, visada buvo nedidelė. Visgi galima matyti pažangą šioje srityje – galbūt šiandien dvidešimt procentų tų, kurie kalba apie meilę, gali teisėtai vadintis mylimaisiais.[3]
Klaidingos sampratos
Šioje vietoje susimąstęs skaitytojas galėtų pagrįstai paklausti: „Ką turite omenyje, kalbėdami apie meilę?“ Nesitikėkite, kad nuolankus psichologas vienu sakiniu paaiškins tai, ko dešimt tūkstančių poetų ir rapsodų [4] nesugebėjo išaiškinti per amžius. Lengviau paaiškinti, kas nėra meilė, nei kas ji yra.
Meilė nėra vien fizinio kūno garbinimas ar erotinis potraukis, kaip galėtų pasirodyti skaitant Karaliaus Saliamono „Giesmių giesmę“.[5] Stiprus kūno susižavėjimas tėra vienas iš meilės elementų[6]. Tai nėra ir Marko Antonijaus bei Kleopatros santykiai – kiekvienas iš šių žavingų įsimylėjėlių siekė manipuliuoti ar kontroliuoti kitą savo tikslų vardan. Tai nėra meilė. Meilė taip pat nėra per daug saldi trubadūro daina, kurioje vienpusis garbinimas įsišaknijęs dainoje atsispindinčiame nusivylime[7]. Tannhäuseris[8] manė, kad išmano meilę – bet ar tikrai? Meilė nėra liguistas fizinis geismas – „obscure Venus of the hollow hill, the thing transformed that was the Cytherean“.[9]
Meilė nėra Don Žuano bejėgis troškimas užkariauti. Prisimenu vieną pacientą, kuris kiekvieną savaitę gyrėsi nauju romanu. Pasakiau jam: „Tu nesi mylimasis, tu esi skalpų kolekcionierius.“ Meilė nėra ir Kazanovos malonumų alkis. Gašlus asmuo, kuris kiekviename judesyje ar suknelės plazdėjime ieško jausmingo jaudulio, yra patologinis[10]. Jis – gundytojas (angl. Amorist), o ne mylimasis.
Pas mane ateina daug neurotiškų žmonių, kurie ieško meilės, tačiau jų pastangos nesėkmingos. Jie atsidūrė akligatviuose. Tačiau meilė nėra akligatvis – tai nėra Narcizo susižavėjimas savo atvaizdu ar nimfos Echo beviltiška meilė Narcizui, sulaukiant tik tylos.[11] Pažinojau daug jaunų vyrų ir moterų, kurie manė, kad įsimylėjo vienas kitą, nors iš tikrųjų jie mylėjo tik save. Pažinojau ir daug nelaimingų moterų, kurios laikėsi įsikibusios iliuzijų, nepaisydamos realybės.[12]
{….}
Moterų emancipacija
Daugelis čia išvardytų gudrybių buvo supainiotos su meile, tačiau jos tikrai nebuvo meilė. Šių dienų meilės idealas ir jo suvokimas apskritai atsirado tik tada, kai moteris išsilaisvino iš socialinių ir ekonominių pančių, o žmogaus gyvenimas pakilo į aukštesnį lygmenį, peržengiantį vien fizinių poreikių patenkinimą. Meilės deivė Venera, kaip byloja legenda, gimė iš baltų jūros putų, bet manau, kad meilė daugiau skolinga dulkių siurbliui, šaldytuvui, skalbimo mašinai nei jūros putoms. Oskaras Vaildas yra sakęs, kad civilizacija priklauso nuo mašinos vergijos, ir buvo teisus. Mašinų įdarbinimas suteikė vidutiniam vyrui ir moteriai daugiau laisvo laiko, skirto sau, leidusio ugdyti kilnesnius jausmus, tokius kaip meilė.[13] Vis dėlto mūsų civilizacija dar nesugebėjo visiškai pasiekti esminių dalykų, būtinų tikrai meilei.
Kol buvo sukurta penkių darbo dienų savaitė ir aštuonių darbo valandų darbo diena, ištisus šimtmečius vyrų ir moterų gyvybinę energiją sekino įvairios varginančios gyvenimo užduotys. Moterys dažnai buvo neišsilavinusios ir neretai nesirūpino kūno higiena – tai pasikeitė tik su santechnikos amžiumi. Marija Antuanetė, nors buvo žavi, dantis valėsi nerūpestingai; tai žinome iš jos motinos laiškų Prancūzijos karalienei. Net karališkosios damos laikė maudynes prabanga. Valstiečių ir miestiečių namai, taip pat ir feodalinės pilys, pirmiausia buvo kaip gamyklos. Moterys ruošė valgį, virė muilą, gamino žvakes, rūpinosi vaikais, tačiau į grožio salonus nevaikščiojo – jos pirmiausia buvo namų šeimininkės ir motinos. Tuo tarpu vyrai dirbo laukuose, medžiojo, kariavo ir reguliariai atlikdavo santuokines pareigas. Jie buvo atsidavę savo vaikų motinoms, tačiau kartais viliodavo ir tarnaites ar pasiduodavo jų vilionėms. Vyrai buvo seksualiai aktyvūs, bet seksualinis aktyvumas nėra meilė. Buitinis pasiaukojimas taip pat nėra meilė. Meilė apima abu šiuos dalykus, tačiau reikalauja ir daugiau.
Dabar šiuos poreikius galime patenkinti geriau nei mūsų protėviai. Naujos laisvalaikio formos ir pasikeitę laikai leido mums išsiugdyti naują meilės sampratą ir jausmus.
Lygiaverčių partnerių diada
Meilė nėra nei lošimas, nei vienpusis susižavėjimas. Šiuolaikinė meilė grindžiama abipusiu fiziniu ir dvasiniu atsidavimu. Nesame tikri įsimylėjėliai, kol nesuprantame, kad meilei reikia dviejų žmonių. Kai tai paaiškinau vienam pacientui, kuris, nepaisant daugybės meilės romanų, nesugebėjo rasti laimės, jis nusijuokė: „Ir jūs vadinate tai atradimu? Tai žinojau nuo tada, kai pirmą kartą pažvelgiau į sargo dukrą.“ Tai, be jokios abejonės, dažna reakcija į tokį mano pareiškimą. Paradoksalu, tačiau paprastas žmogus dažnai nesupranta, kad meilė yra dviejų žmonių užduotis. „Užduotis?“ – nustebęs perklausė gana jaunas mano bičiulis. „Aš maniau, kad tai yra malonumas.“ Sąmoningai vartoju žodį „užduotis“. Meilė gali kilti iš staigaus susižavėjimo, bet ji subręsta ir nusipelno meilės vardo tik per darbą, discipliną, pasiaukojimą ir bendradarbiavimą.
Anksčiau, kaip ir dabar, plėšrus patinas subriebdavo patelę, o plėšri patelė gaudydavo ir sugaudydavo patiną. Tokie santykiai neapima nei tarpusavio sąveikos, nei abipusio pasiaukojimo. Meilei, kaip ir šokiui, reikalingas harmoningas dviejų partnerių bendradarbiavimas. Vokiečių valstiečių vestuvių tradicijos iki šių dienų numato, kad dviejų rankų pjūklu turi būti nupjautas medžio kamienas. Nuo to, kaip jie atlieka šį darbą ir kaip geba bendradarbiauti, priklauso jų ateities ir santuokinės sėkmės prognozės.
„Mano vyras mane myli,“ – pasakė man apsukri brunetė, – „jis duoda man tiek pinigų, kiek reikia drabužiams, ir nepriekaištauja, jei prie bridžo stalo pralošiu jo sunkiai uždirbtus pinigus.“ Ką tai turi bendro su meile? Labai mažai. Minėtas vyras mainais gauna tik šaltas glamones. Greičiausiai jis netgi žavisi savo žmona kaip gera moterimi – per gerą, kad ją sujaudintų aistra. Akivaizdu, kad nė vienas iš jų neatspėjo meilės paslapties, net jei savo santuoką vertina patenkinamai.
Meilė nėra nelygi partnerystė, kai vienas atiduoda viską, o kitas – mažai arba nieko. Meilė yra lygiavertė vyro ir moters partnerystė, kai du žmonės susilieja į vieną žmogišką diadą, derindami individų lytinį potraukį su biologiniais rasės poreikiais ir visuomenės reikalavimais.
„Diada“ yra žodyno terminas, kurį naudoju, nes tai vienintelis žodis, visiškai išreiškiantis mano norimą prasmę. Jis reiškia tikrą dviejų sielų ir dviejų kūnų santuoką lygiaverčiais pagrindais.
Kaip pasiekti diadą
Norint pasiekti tobulos meilės diadą, skaitytojui gali būti rekomenduojamos šios taisyklės:
- Nevertink savo partnerio kaip viršesnio ar žemesnio už save, kaip tobulesnio ar prastesnio. Meilėje svarbus lygybės principas.
- Nesitikėk iš partnerio nepasiekiamo tobulybės, kurios pats negalėtum pasiekti. Mylėk tikrą žmogų, o ne tobulą, nepasiekiamą idealą.
- Negalvok apie save kaip apie vieną arba kaip apie du, o kaip apie Dviese.
- Meilėje neimk neduodamas, neduok neimdamas.
- Nesirink partnerio, kuris visiškai netraukia tavęs fiziškai, bet ir nesirink tokio, kuris patinka tik fiziškai.
- Nepamiršk bendradarbiauti su savo partneriu visais lygmenimis – socialiniu, ekonominiu, intelektualiniu, dvasiniu, emociniu ir biologiniu.
- Nepasiklysk aplinkeliuose ir akligatviuose – iš emocinių labirintų visada yra išeitis. Visi žmonės iš esmės yra normalūs.
- Nebūk visiškai pavaldus nei visuomenės taisyklėms, nei savo asmeninėms keistenybėms.[14] Esi ne tik individas, bet dalis platesnės bendruomenės, socialinės grupės bei žmonijos.
Leibnizas, didis vokiečių filosofas, yra pasakęs, kad siela yra namas be langų. Visi mirtingieji, jo nuomone, buvo „monados“[15], – pavienės būtybės, nesugebančios bendrauti. Tačiau jis nežinojo, kad meilė atveria sielos langus. Kai Jack ir Jill[16] randa meilę, jie nustoja būti monadomis. Vietoj vienatvės, „visų sukurtų daiktų vienatvės“, įsimylėjėliai atranda naują ir palaimingą būseną, kuriai Nietzsche įvedė terminą „Zweisamkeit“ – dualumą, dvilypumą. Tačiau, kaip pažymi seras Thomas Browne knygoje „Religio Medici“, „jie iš tikrųjų yra susiskaldę, tačiau taip susivieniję, kad atrodo kaip viena ir sudaro dvilypumą, o ne dvi skirtingas sielas“.
Šis tekstas, cituojantis Šekspyrą, rodo, kad tobulai įsimylėję žmonės yra taip glaudžiai susiję, jog net negalima jų suvokti kaip atskirų individų. Jų ryšys yra toks stiprus, kad jie atrodo kaip vienas vienetas, panašiai kaip perpjautas obuolys – nors fiziškai yra padalytas į dvi dalis, vis tiek sudaro vieną visumą. Kalbant apie tobulus įsimylėjėlius, galime cituoti Šekspyrą: „Obuolys, padalintas į dvi dalis, sudaro visumą“.
Šekspyras, jei tikėsime jo sonetų liudijimais ir biografų, įskaitant Franką Harrisą, užrašais, pats nebuvo sėkmingas meilužis. Tačiau jis yra pasakęs daug gražių dalykų apie meilę. Jis buvo visų laikų didis rašytojas, pakankamai modernus, kad turėtų bent konceptualią idėją apie naują meilės sampratą. „Romeo ir Džiuljeta“ yra graži ankstyvoji šiuolaikinės meilės versija, meilės, kuri nepaiso šeimos susitarimų ir, jei reikia, aukojasi net ir dėl pačio gyvenimo. Tais laikais, kai gyveno Romeo ir Džiuljeta, ir karalienės Elžbietos laikais, tokia meilė buvo reta. Tokia reta, kad sugebėjo įkvėpti net didžiausius dramaturgus. Šiandien „Romeo ir Džiuljetos“ istorija nebėra išskirtinė. Nebūna dienos, kad kokia nors mergina Bronkse nepaisytų savo šeimos vardan meilės.
Tačiau visame pasaulyje yra jaunuolių, kurie į meilę ir santuoką žiūri remdamiesi visiška lygybe ir nenutrūkstamu bendradarbiavimu. Nebūtina būti Robertu Browningu, kad būtum puikus mylimasis.[17] Pažinojau daugybę porų, gyvenančių mažose namuose, kurie patiria dvigubą laimę, dalindamiesi ja su kitais.[18] Nors šių mylimųjų vardai nebus įrašyti į istoriją ar prisiminti amžiams, jie yra laimingi ir patenkinti savo meile. Maža mergaitė su plunksna skrybelėje, sėdinti priešais jus metro, ir berniukas, žiūrintis jai į akis, gali žinoti apie meilę daugiau nei visi poetai kartu paėmus.
Filosofai žinojo net mažiau nei poetai. Platonas simpoziumą po simpoziumo skyrė meilei. Tačiau pats Platonas nebuvo tobulas mylimasis, nes negalėjo arba nenorėjo rasti moters, kuri jam būtų lygi. Nepaisant to, Platonas sukūrė viliojančią meilės teoriją. Anot jo, vyras ir moteris buvo viena, kol dievai, pavydėję tobulos žmogaus palaimos, padalijo juos į dvi dalis. Nuo to laiko kiekviena pusė amžinai ieško savo atitikmens, ir šios paieškos dažnai būna veltui. Tik mūsų dienomis šios paieškos pradeda būti sėkmingos.
Socialiniai ir biologiniai svarstymai
Net ir didiesiems praeities mylimiesiems, kaip taisyklė, trūko socialinio sąmoningumo. Tobuli įsimylėjėliai puikiai prisitaiko ne tik vienas prie kito, bet ir prie savo socialinės aplinkos. Jų asmeninis prisitaikymas turi būti tiek fizinis, tiek emocinis. Net ir pats idealiausias mylimasis turėtų suvokti, kad meilė yra menas, reikalaujantis technikos. Tiek Vakarai, tiek Rytai suteikė mums meilės žinynus ir aistros vadovėlius. Nors tokie kūriniai kaip „Kamasutra“, „Kvapnusis sodas“ ar „Ledi Čaterli meilužis“, taip pat populiarios mokslo knygos, gali suteikti mums žinių apie meilę, seksą ir santykius, visos šios žinios ir menas neturi prasmės, jei tuo nesidalijama tarp dviejų žmonių, kurie yra vienas kitam atsidavę.
Neturėtume klaidingai kukliai užmerkti akių prieš tiesą, kad meilė, net ir fiziniu požiūriu, yra užduotis, reikalaujanti darnaus ir nuoširdaus abiejų pusių bendradarbiavimo. Don Chuanas turėtų būti amžinai nepatenkintas, nes jam ištvirkavimas yra užduotis vienam. Lemtinga klaida, kad kūniški santykiai yra užduotis vienam, yra pagrindas prostitucijos augimui. Iš šios klaidos kyla ne tik raudonųjų žibintų kvartalas, bet ir ligos bei infekcijos, plintančios jo nesveikoje aplinkoje. Joks jaunuolis, suprantantis, kad tikrasis seksualinis pasitenkinimas kyla iš abipusiškumo, negalėtų būti patenkintas žemesniu, prastesniu pakaitalu su žavesio kupinais, bet nepastoviais žmonėmis.[19]
Du amerikiečių rašytojai, Viereckas ir Eldridge’as, knygoje „Salomėja, klajojanti žydė“ vaizduoja moterį, kuri du tūkstančius metų veltui siekia tobulos lygybės. Knygos herojė laisvai teikia savo malonę tvirtiems gladiatoriams ir Nubijos vergams, tačiau neatsiduoda vieninteliam vyrui, kurį ji myli, nes atsisako jį priimti ne absoliučios lygybės pagrindu. Ji bando pasiekti šią lygybę panaikindama skirtumus tarp savo ir jo lyties. Salomėja, kaip ir jos aiškintojai, nesuvokia, kad nors meilėje svarbi lygybė tarp partnerių, tai nereiškia, kad abu turėtų atlikti tas pačias funkcijas ar turėti identiškus vaidmenis santykiuose. Tikra meilė ir lygybė pripažįsta ir gerbia biologinius bei psichologinius skirtumus tarp partnerių.
Meilė, nors ir būtina dviejų lyčių sąjunga, nėra pagrįsta vien seksualine funkcija. Seksualinės sąjungos malonumas yra premija, kurią gamta mums suteikia tam, kad užtikrintų dauginimąsi. Tačiau nei malonumo, nei reprodukcijos savaime neužtenka. Meilė nėra meilė, nebent ji turi ne tik fizinį, bet ir dvasinį matmenį. Be to, ši meilė neturėtų būti egoistiška ar žalinga visuomenei ar žmonijai. Ji turėtų būti harmonijoje su žmogaus biologinėmis funkcijomis ir prisidėti prie civilizacijos išlaikymo bei puoselėjimo.
Išvados
Meilė šiandieniniame pasaulyje išgyvena pokyčius ir tobulėjimą, palyginti su praeitimi, kuri buvo apibūdinama kaip „Tamsieji amžiai“.[20] Daugelis šiuolaikinio gyvenimo veiksnių yra palankūs meilei. Nepaisant to, vis dar egzistuoja daugybė veiksnių, kylančių iš visuomenės netobulumo, kurie veikia prieš meilę. Šie veiksniai įkvepia „vyrišką protestą“ moterims ir besaikę „moterų baimę“ vyrams. Jokio žmogaus negalima laikyti pilnai civilizuotu ar tobulai mylinčiu, kol jis nesuvokia, kad visišką savirealizaciją galima pasiekti tik turint tokį santykį su kitu žmogumi, kurį aš vadinu „Žmogaus diada“.[21]
Moteris yra mažiau įgalinta nei vyras dėl įvairių senovinių, niūrių seksualinės praeities liekanų. Pati kalba sukuria priešiškumą tarp vyro ir moters, vadindama Ievos dukteris „priešinga lytimi“. Tai paneigia visišką lygybę moteriai, taip būtina meilei. Vis dar sakome, kad vyras „ima“ žmoną. Žodžiai ir patarlės, kuriose vis dar tvyro senieji išankstiniai nusistatymai, yra stipresni nei suvokiame. Jie palaiko gyvas klaidingas tradicijas ir subtiliai gadina mūsų suvokimą. Meilėje ir santuokoje neturėtų būti „ėmimo“, o abipusis „duok ir imk“. „Šventoji Dvejybė“, jei man leidžiama sugalvoti šį terminą, turėtų būti tokia, kur nei vyras, nei moteris nesiekia dominuoti.
[1] Moterys tuo metu dažnai ateidavo į terapiją su psichoanalizės (pvz. Froido) sąvokomis, pačios iki galo nežinodamos, ką jos reiškia joms. Tas sąvokas naudojo apibūdinti savo emocinius išgyvenimus.
[2] „Amatory proficiency“reiškia meistriškumą ar įgūdžius meilės ir romantiniuose santykiuose. Kitaip tariant, autorius svarsto, kiek žmonių iš tikrųjų gerai supranta ir moka palaikyti sveikus, gilius meilės santykius.
[3] Autoriaus statistikos šaltiniai nenurodyti.
[4] Istoriniame kontekste, rapsodai buvo senovės Graikijos keliaujantys dainiai arba poetai, kurie deklamavo epines poezijas, kaip Homero „Iliadą”ar „Odisėją“. Šiuolaikine prasme, tai gali reikšti asmenis, kurie su dideliu užsidegimu ir jausmais kalba arba rašo apie kokį nors dalyką.
[5] „Giesmių giesmė“ yra biblinis tekstas, kuriame aprašoma intymi meilė tarp mylimųjų, o kartais jis interpretuojamas kaip alegorija dvasinei meilei.
[6] Terminas „physical fascination” reiškia stiprų susižavėjimą ar patrauklumą, kurį jaučiame kitam žmogui dėl jo kūno, išvaizdos ar fizinių savybių. Tai gali apimti seksualinį potraukį ar norą, kuris kyla iš fizinių aspektų, pavyzdžiui, veido bruožų, kūno linijų ar bendros išvaizdos.
[7] Meilė apibūdinama kaip sentimentalios, vienpusės dainos, kurias atliko viduramžių trubadūrai. Trubadūrų meilė dažnai buvo idealizuota, bet vienpusė ir paremta nepasiekiama aistra. Tekstas sako, kad tokia meilė yra pagrįsta frustracija ir nerealizuotais troškimais, o ne tikra, abipuse meile.
[8] Viduramžių legenda, vokiečių poetas, kuris manė suprantąs meilę.
[9] Tai nuoroda į mitologinę meilės ir geismo deivę Venerą, tačiau ji vaizduojama kaip „tamsi“ ar „neaiški“ (obscure), iškreipta savo esme, ir susieta su „hollow hill“ (tuščiu kalnu), kuris simbolizuoja tuštumą arba paviršutiniškumą. Tai gali reikšti, kad tokie santykiai, paremti vien kūnišku geismu, yra tušti ir beprasmiai. „The thing transformed that was the Cytherean“ – Cytherea yra kitas vardas, reiškiantis Venerą, meilės deivę. Tekstas teigia, kad tikroji meilė buvo iškreipta (transformuota) į kažką žemesnio – tai, kas kažkada buvo idealizuota ir šventa, tapo liguista ir paviršutiniška.
[10] Vertimo pastaba:„Voluptuary“ – tai žmogus, kuris siekia nuolatinio fizinio malonumo ar geismo patenkinimo.
[11] Narcizas yra graikų mitologijos personažas, kuris įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje, simbolizuodamas savimeilę ir savanaudiškumą. Echo, taip pat iš graikų mitologijos, buvo nimfa, kuri beviltiškai įsimylėjo Narcizą, tačiau jis jos nepaisė. Ji liko liūdėti ir kentėti, niekada nepatirdama atsakomosios meilės.
[12] „Frantically hug an illusion” (liet. „beprotiškai apkabina iliuziją“) reiškia, kad žmogus, nepaisydamas realybės, emocingai ir desperatiškai laiko savyje netikras viltis ar fantazijas, kurios nepadeda jam pasiekti laimės.
[13] Vertimo pastaba: „Exalted emotions“ gali apimti tokias emocijas kaip: meilė – tiek romantiška, tiek platoniška; džiaugsmas – gili ir autentiška laimė; dėkingumas – vertinimas ir pagarba kitų žmonių ar gyvenimo dovanoms; apsivalymas – emocinis išsilaisvinimas, jausmas, kad esi pakylėtas virš kasdienybės.
[14] (angl. idiosyncrasies)
[15] Monada – tai filosofinis terminas, reiškiantis nedalomą, nepriklausomą vienetą, t. y., visiškai savarankišką ir nuo kitų izoliuotą būtybę.
[16] Personažai iš poemos, lopšinės.
[17] Garsus, talentingas poetas, išskirtinai romantiškas.
[18] Vertimo pastaba: „Dual felicity“ reiškia dvilypę arba bendrą laimę, kurią dalijasi du žmonės, paprastai poroje. Abu partneriai gyvena kartu džiaugsmingą ir harmoningą gyvenimą, kur kiekvieno laimė prisideda prie bendros abipusės laimės.
[19] Vertimo pastaba: „Inferior Ersatz“ – čia vartojamas žodis „Ersatz“ reiškia netikras ar žemesnės kokybės pakaitalas. Tai rodo, kad trumpalaikiai santykiai be tikro atsidavimo yra mažiau vertingi.
[20] „Dark Ages“ istoriškai nurodo laikotarpį, kai trūko kultūrinio ir intelektualinio vystymosi, praeityje meilė buvo ribojama tradicijų, normų ar nežinojimo. Tai terminas, kuris dažnai naudojamas apibūdinti laikotarpį Europoje, maždaug nuo 5-ojo iki 10-ojo amžiaus, po Romos imperijos žlugimo).
[21] Šis terminas nurodo esantį ryšį tarp dviejų žmonių (dažniausiai partnerių). Tikras dvasinis ir emocinis tobulėjimas atsiranda per santykį su kitu asmeniu, nes meilė ir intymumas leidžia geriau pažinti save.