Kūrybinė galia. Gediminas Tumėnas

„Individualiosios psichologijos mokslas kilo iš pastangos suprasti tą paslaptingą kūrybinę gyvenimo galią, kuri pasireiškia troškimu vystytis, stengtis, siekti ar net kompensuoti pralaimėjimą vienoje srityje tam, kad siekti sėkmės kitoje. Ši galia yra teleologinė: ji pasireiškia tikslo siekime. Šiame siekime kiekvienas kūniškas ar psichologinis judesys įvyksta bendradarbiavimo link.“

 

Šie A. Adlerio žodžiai parodo, jog kūrybinė galia yra tai, kas žadino individualiosios psichologijos pradininko smalsumą, susidomėjimą, tyrinėjimą bei padėjo pačiam kurti teoriją, artinančią prie didesnio žmogaus supratimo. Anot Adlerio, žmogus yra nuolatos orientuotas į ateitį – nepažįstamą, neapibrėžtą, miglotą, pilną įvairiausių galimybių. Tai yra priešinga mąstysena tuometiniam psichoanalitiniam požiūriui, teigiančiam, jog žmogus yra praeities produktas. Praeitis yra priežasčių buveinė, ateitis – galimybių. Tam, kad susiorientuoti galimybėse, reikalinga kryptis. Kryptį, anot Adlerio, žmogus pasirenka pats. Pasirinkimas neįvyktų be kūrybinės galios, glūdinčios kiekviename asmenyje. Be to, gyvenimas nuolat kelia uždavinius, kuriuos žmogus yra kviečiamas neišvengiamai spręsti. Kiekvieno uždavinio sprendimas ar judėjimas sprendimo link ir yra individualus kūrybos procesas bei rezultatas.

Adlerio teorija dažnai suprantama kaip didelę reikšmę teikianti aplinkai (ypač socialiniams jos veiksniams, pvz., gimimo eiliškumui) arba sureikšminanti biologinius veiksnius (paveldėjimą, fizinę konstituciją, organų menkavertiškumą ir pan.), tačiau retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, jog Adleris išskirtinę svarbą teikė individo kūrybiškumui, kuris yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis tai, kokią įtaką asmenybei padarys minėtieji fiziniai ar socialiniai faktoriai. Kūrybinė galia yra tai, kas apsprendžia, kaip šie veiksniai bus suvokiami, priimami, interpretuojami, kaip į juos bus reaguojama. Svarbu pabrėžti, jog Adleris, priešingai nei, pavyzdžiui, biheivioristinė kryptis, nesutiko, jog žmogus yra pasyviai reaguojantis į aplinką (stimulas – reakcija). Taip pat Adleris nesutiko su psichoanalitine paradigma, teigiančia, kad žmogus yra apspręstas varų ar praeityje egzistuojančių raidos konfliktų. Visa tai egzistuoja ir yra svarbu, tačiau svarbiausias yra subjektyvus patyrimas bei to patyrimo įprasminimas. Dėl to Adlerį galima išskirti kaip subjektyvaus determinizmo atstovą, teigiantį, jog žmogų apsprendžia tai, ką jis pats sukūrė bei kuria.

Adleris teigė, jog psichika nėra vien priimanti, ji yra dar ir asimiliuojanti bei konstruojanti. Maža to, psichika pati kuria savo suvokimo organus (minties formas, tam tikras koncepcijas ar loginius konstruktus). Paties Adler žodžiais: „Suvokimas nėra identiškas tikrovei. Sąlytį su išoriniu pasauliu žmogus sugeba tvarkyti taip, kaip reikalauja jo savitumas <…> suvokimas nėra vien fizinis procesas, tai psichikos funkcija, ir iš to, kaip ir ką žmogus suvokia, galime padaryti išsamias išvadas apie jo vidinį pasaulį.“ Galima teigti, jog žmogus susitinka su tikrove jau būdamas sukūręs tam tikrą suvokimo būdą, t. y. patirtys interpretuojamos anksčiau nei yra suvokiamos. Šią psichinę patyrimo interpretavimo funkciją Adleris pavadino apercepcine schema. Tai yra apie penktuosius gyvenimo metus žmoguje susiformuojanti ir daugiau mažiau išliekanti stabili pasaulio interpretavimo schema, lemianti kaip bus suvokiami tiek išorinio, tiek vidinio pasaulio (pvz., sapnai, prisiminimai) reiškiniai. Galima sakyti, jog žmogus į pasaulį žiūri pro tam tikrus akinius, kurie nėra sąmoningai apčiuopiami, tačiau veikia suvokimą. Šie akiniai – tai paties individo kūrinys.

Fikcijos yra tai, iš ko susidaro šie akiniai. Fikcijos yra mentalinės struktūros, duodančios konkrečias „dioptrijas“, kurios vienaip ar kitaip kreipia objektyvų pasaulio matymą subjektyvumo link. Žmogus, anot Adler, nepajėgus grynajam pasaulio patyrimui, nepajėgus patirti pasaulį kaip tokį. Žmogus visuomet turi reikalą su daugiau ar mažiau subjektyviu pasauliu, t. y. pasauliu-tarsi. Adleris teigė, jog fikcijos ir yra tai, kas suteikia tą „tarsi“ suvokimą, pvz.: „gyvenu taip, tarsi pasaulis būtų draugiškas“, „gyvenu taip, tarsi žmonės būtų pavojingi“, „gyvenu taip, tarsi būsiu laimingas, kai uždirbsiu milijoną“ ir t.t. Šios fikcijos susiformuoja ankstyvajame raidos etape, kuomet vaikas, patirdamas save ir artimiausią savo aplinką, padaro išvadas apie jį supantį pasaulį. Būtent vaiko kūrybinė galia yra lemiamas veiksnys tame, kaip interpretuojamas patyrimas ir kokios formuojasi fikcijos.

Šiame kūrybos procese susiformuoja tai, ką Adleris iš pradžių vadino judėjimo dėsniu, o vėliau – gyvenimo stiliumi. Vaiko kūrybiškumo dėka sukuriamos fikcijos ir pasirenkama kryptis – išsikeliamas fiktyvus tikslas, link kurio orientuojami visi organizmo fiziniai bei psichiniai judesiai. Taigi, žmogus yra nuosekli būtybė – judanti viena kryptimi. Svarbu suprasti, kad tikslo 100% tikslumu nustatyti neįmanoma – analizuojant vaiko psichologinį pasaulį egzistuoja tik galimybės ir tikimybės, o ne dėsniai. Šias tikimybes realizuoja vaiko kūrybinė galia. Determinuojantis veiksnys čia yra tiktai tikslas, kuris tampa neįsisąmonintas ir veikia individą kaip subjektyviai patiriamas likimas („pasaulis yra toks“), nors tiesa yra ta, kad tikslas taip pat yra paties žmogaus kūrybos produktas (subjektyvi determinacija – „gyvenu tarsi pasaulis būtų toks“). Cituojant patį autorių: „Tai anaiptol nereiškia, kad psichikos gyvenimą valdo gamtos dėsnis, priešingai, žmogus čia kuria savo dėsnius. Jei ilgainiui šie jam atrodo esą gamtos dėsniai, tai tėra regimybė: jis nepastebi pats prikišęs nagus, kai tikisi konstatavęs tų dėsnių nekintamumą, determinaciją, įrodęs juos.

Tikslas, anot Adlerio, beveik visuomet yra susijęs su saugumu (orientavimusi gyvenimo neapibrėžtume) bei tobulumo siekiu (ar kokios nors stokos, menkavertiškumo įveikimu). Tiek vaiko, tiek suaugusiojo kūrybinė galia yra orientuota į šio tobulumo, kliūties įveikimo, didesnio aiškumo, gyvenimo uždavinių sprendimo siekimą. Adleris teigia, jog žmogus negali sukurti nieko, kas yra už jo gyvenimo stiliaus ribų. Vaiko kūrybinė galia yra laisva, tuo tarpu suaugusiojo – ribota, kadangi jau yra susiformavęs gyvenimo stilius. Kad ir ką žmogus kurtų, jo kūryboje vienaip ar kitaip atsispindės jis pats, jo vidinis pasaulis. Kurdamas žmogus steigia savo būtį, savo gyvenimą; spręsdamas gyvenimo uždavinį, žmogus sprendžia save patį; bandydamas suprasti pasaulį, jis tuo pat metu jį ir kuria. Ir šia prasme, cituojant Adlerio žodžius, individas tampa kūrėju ir kūriniu.

Kalbant apie kūrybinę galią svarbu suprasti, kaip ji yra susijusi su psichologinių sunkumų formavimusi. Iš to, ką jau supratome apie kūrybiškumą, galima kelti klausimą – ar psichologinės problemos taip pat yra žmogaus kūriniai? Adleris atsako – taip. Simptomai yra tikslingi individo kūriniai. Jie nėra sąmoningi kūriniai, kadangi būdami sąmoningi jie sunaikintų žmogaus nuoseklumą. Maža to, jie gali būti ne tik psichologiniai, bet ir organiniai kūriniai (pvz., vaiko šlapinimosi problemos, siekiant priklausymo jausmo). Adleris teigia, jog apskritai žmogus geba įsisąmoninti tiek, kiek tai padeda jam išlikti nuosekliu. Įsisąmoninus tam tikro simptomo tikslą (kaip alibi išvengti prieš jį esančios užduoties), simptomas praranda prasmę. Būtent todėl jis išlieka neįsisąmonintas. Šia prasme simptomai „siekia“ išsaugoti nuoseklumą judant link fiktyvaus tikslo.

Adleris teigia, jog neurozės ir psichozės taip pat yra individo kūriniai, atsirandantys dėl susikurto pernelyg didelio fiktyvaus tikslo (dėka sunkaus menkavertiškumo jausmo). Padidėjęs nesaugumo jausmas vaikuose sukelia didesnes pastangas siekiant kompensacijos ir dėl to išsikeliamas pernelyg didelis tikslas, sukuriamos pernelyg stiprios savisaugos priemonės bei aplinkkeliai gyvenimo uždavinių sprendime. Kuo labiau fiksuota tikslo linija, tuo rigidiškesnis bus judėjimas jo link. Adleris teigia, jog neurotikas juda stengdamasis išvengti nesėkmių, jis mato sunkumus ir krizę ten, kur kiti nemato (neurotiška apercepcija) bei pernelyg jautriai reaguoja į iššūkius (dažniausiai vengdamas jų sprendimo). Sėkmingai gyvenimo uždavinius sprendžiančiam žmogui gyvenimas yra kūrybinė užduotis, tačiau neurotikui gyvenimas yra apie tai, kaip išlikti neįskaudintu, kaip pabėgti nepaliestam, kaip apsitverti save.

Simptomai, anot Adlerio, yra neatsiejami nuo individo visumos. Tai reiškia, jog kiekvienas simptomas turi gilesnę individualiai reikšmingą prasmę nei išorinė jo raiška. Tik suprasdami gyvenimo stilių galime suprasti, ką kiekvienas simptomas reiškia. Galima teigti, jog Adleris ragina neredukuoti simptomų į vienareikšmę priežastį (pvz., varą, kogniciją, elgesį), bet mėginti suprasti psichologinį sunkumą iš plačiausio įmanomo konteksto – asmens gyvenimo.

Kyla klausimas, ar supratus simptomo prasmę jis išnyksta? Ne. Išnyksta tik to simptomo alibi, tačiau ne už jo glūdintis gyvenimo stilius, kuris gali sukurti naują simptomą, tarnaujantį tam pačiam tikslui. Šioje vietoje galima kelti praktinį klausimą – kaip padėti žmogui?

Individualiosios psichologijos konsultavimas bei psichoterapija yra organiškas kūrybos procesas, kuriame, anot Adlerio, psichologas susitinka ne su pasyviu objektu, kuriam daromas poveikis, tačiau su aktyviu subjektu. Konsultantas ar psichoterapeutas taip pat nėra inžinierius, taikantis ar pritaikantis įvairias technikas. Jis taip pat aktyviai dalyvauja kūrybiniame procese, siekdamas atrasti individualų santykį su kiekvienu asmeniu.

Darbe su klientu visų pirma vyksta gyvenimo stiliaus tyrinėjimas, t. y. bandymas suprasti esamas fikcijas, judėjimo kryptį, judėjimo būdus ir pan. Ir tik tai įsisąmoninus bendradarbiaujančiame santykyje galima atrasti ir sukurti naujas fikcijas – tokias, kurios padėtų klientui susiorientuoti dabartiniame gyvenimo etape, kadangi ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu susiformavusios fikcijos geriausiai tinka toms aplinkybėms ir tam laikotarpiui, tačiau gali būti žalingos (arba, kitaip tariant, neurotiškos) kituose jau suaugusio asmens gyvenimo kontekstuose. Pokalbis su klientu yra ta vieta, kurioje reiškiasi kūrybinės galios abiejų – tiek psichoterapeuto ar konsultanto, tiek kliento – ir gali įvykti pokytis.

Vienas svarbiausių pagalbos instrumentų individualiojoje psichologijoje – padrąsinimas. Adleris teigia, jog kontakte su klientu jį padrąsindami atrasti naujas fikcijas, kūrybiškai ieškoti naujų suvokimo būdų, mes pažadiname jo kūrybinę galią ir taip kartu auginame asmeninę galią. To galima siekti ir gyvenimo stiliaus tyrinėjimo etape, interpretuojant gyvenimo stilių per asmeninės kūrybos prizmę, t. y. parodant klientui, jog sunkiomis aplinkybėmis jo kūrybinė galia buvo tai, kas jam padėjo ar net jį išgelbėjo – šitaip akcentuojant asmeninę galią. Siekdami padėti konsultantai bei psichoterapeutai turi atpažinti kliento kūrybinę galią ir ją paskatinti. Tokiu būdu klientai įgauna didesnį kompetencijos jausmą, susigrąžina pasitikėjimą savimi, pajunta asmeninės galios jausmą santykyje su pasauliu bei ima tikėti savo pačių kūrybine galia, įgalinančia pokyčius.

Autorius: Gediminas Tumėnas

Literatūra:

  1. Adler, A. (1931). What life should mean to you.
  2. Adler, A. (2003). Žmogaus pažinimas. Vilnius: VAGA.
  3. Adler, A. (2011). Gyvenimo mokslas. Vilnius: Margi raštai.
  4. Ansbacher, H. L., & Ansbacher, R. R. (1956). The individual psychology of Alfred Adler; a systematic presentation in selections from his writings (1st). New York: Basic Books.
  5. Chandler, CK (1991). Tapping creative personal power. Individual Psychology: The Journal of Adierian Theory, Research & Practice, 47(2), 222- 229
  6. Master, S. B. (1991). Constructivism and the creative power of self. Individual Psychology: Journal of Adlerian Theory, Research & Practice, 47(2)

 

 

  1. Adlerio citata apie kūrybinę galią

 

Mes pripažįstame, jog kiekvienas vaikas gimsta su galimybėmis, besiskiriančiomis nuo bet kokio kito vaiko. Mūsų prieštaravimo pagrindas tiems, kurie atstovauja paveldimumą ar kitas tendencijas, pabrėžiančias konstitucinės dispozicijos svarbą: svarbiausia yra ne tai, su kuo žmogus gimsta, bet ką sukuria su turimais instrumentais. Mes privalome savęs paklausti: „Kas juos naudoja?“. Kalbant apie aplinkos įtaką – kas galėtų teigti, jog bet kokie du asmenys tą patį aplinkos poveikį suvokia, perdirba, suvirškina ir į jį reaguoja vienodai? Tam, kad suprastumėme šį faktą, būtina pripažinti dar vienos jėgos egzistavimą – žmogaus kūrybinę galią. Mes buvome pastūmėti priskirti vaikui kūrybinę galią, kuri visas jam daromas įtakas ir visas jo galimybes apjungia judėjimui link kliūties įveikimo. Vaikas ją jaučia kaip impulsą, suteikiantį jo siekiams tam tikrą kryptį.

            Vaiko varos yra be krypties tol, kol jos nėra integruojamos į judėjimą link tikslo, kurį vaikas sukuria kaip atsaką į savo aplinką. Šis atsakas nėra tiesiog pasyvi reakcija. Jis yra individo kūrybinės galios pasireiškimas. Bergždžias yra bandymas sukurti psichologiją remiantis vien varomis ir nesvarstant apie kūrybinę vaiko galią, kuri nukreipia varą, suteikia jai formą ir papildo ją prasmingu tikslu.

Tam, kad suprastumėme, finalistinis požiūrio taškas yra absoliuti būtinybė. Visų pirma, mes niekada negalėtumėme asmens laikyti kuo nors kitu nei savarankiška būtybe ir tuo būdu – kaip į tikslą nukreiptą ir prasmingą visumą. Antra, gyvenimas savaime bei tikslingi judesiai reikalauja individo nuolat būti ištikimu nuosekliam tikslui. Taigi, žmogaus psichologinio gyvenimo teleologija iškyla iš imanentinių būtinybių, tačiau jo unikalumas yra individo kūrinys.

            Kiekvienas žmogus atspindi ir asmenybės vienovę, ir tos vienovės formavimo būdą. Taigi, individas yra ir paveikslas, ir dailininkas vienu metu. Jis yra savo paties asmenybės dailininkas.“