Šeimoje – su patėviu ar pamote. Kaip susidraugauti?

ŠEIMOJE – SU PATĖVIU AR PAMOTE. KAIP SUSIDRAUGAUTI?

Nerilė Norkūnė

 

Tobulame mūsų fantazijų pasaulyje, vyras ir moteris susituokia, susilaukia daug gražių vaikučių, laimingai gyvena, o pasenę abu kartu iškeliauja amžinybėn. Tobulame pasaulyje niekam nereikia jokių antrų santuokų, o vaikams nereikalingi nei patėviai nei pamotės. Deja, gyvename pasaulyje kur kas netobulesniame nei mūsų fantazija. Kartais santuoka  subyra, palikdama vaikus, pasiklydusius tarp dviejų namų. Kitais kartais žmonės miršta gana jauni, palikdami savo gedinčius sutuoktinius ir mažus vaikus gyventi ir spręsti savo gyvenimo uždavinius vieniems.

Nelengva vienam auginti vaikus, uždirbti pinigus, išspręsti buitinius rūpesčius, atliepti savo vaiko nuotaikas ir jausmus, tad natūralu, kad žmonės ieškodami meilės, paramos ir palaikymo ryžtasi pokyčiams ir kuria naujas šeimas. Suaugusiems nauji santykiai dažniausiai siejasi su džiugiomis permainomis, kuomet pilni šilčiausių jausmų jie vėl kuria gražiausius ateities planus, jaučiasi stipresni, nes jau nebėra vieni. O kaipgi vaikai?

Į šeimą atkeliauja naujas narys

Būsimojo patėvio ar pamotės pasirodymas šeimoje vaikui yra labai reikšmingas įvykis. Nors suaugusieji į naująją šeimą žiūri džiaugsmingai ir su didelėmis viltimis, vaikams tai ne visada gali patikti. Artėjant šeimos pokyčiams vaikas gali pasijusti nesaugus, kuomet jam reikės gyventi ar dažnai susitikti su žmogumi, kurį jis mažai pažįsta ar kuris jam gal net nelabai ir patinka. Patekus į tokią situaciją vaikas išgyvena daug nežinomybės, jam kyla daug įvairių jausmų. Nežinodamas kaip tai paveiks jo santykius su tėvais vaikas gali pykti, nes jam pavydu, kad tėtis ar mama skiria daug dėmesio svetimam žmogui, taip atimdami dėmesį iš jo paties,  jis gali protestuoti, nes nėra susitaikęs su tėvų skyrybomis ar išsigąsti, kad praras tėvų meilę. Vaikui tenka labai sunkus uždavinys – išmokti dalytis tėvų dėmesį  su patėviu ar pamote, o jei šie į šeimą atsiveda ir savo vaikus – dėmesio dalybos dar pasunkėja. Vaikai, susidūrę su vieno iš tėvų netektimi ar skyrybomis yra jautresni pokyčiams šeimoje ir labiau pažeidžiami, nes jų padėtis šeimoje jau kartą yra pasikeitusi. Natūralu, kad jie priešinasi dar vienam savo vietos šeimoje ir dėmesio pasiskirstymo praradimui. Siekdami apsaugoti savo santykius su tėvais vaikai gali pradėti kovą su patėviu ar pamote dėl tėvų meilės, dėmesio, kartu praleisto laiko, visaip bandydami naujuosius šeimos narius atstumti ar išstumti iš nusistovėjusios santykių sistemos. Jei šie tokį vaiko elgesį priims kaip asmeninį įžeidimą ir įsitrauks į šią kovą, atmosfera šeimoje gali pasidaryti labai įtempta ir nesaugi.

Šiuo atveju tiek tėvai tiek būsimasis patėvis ar pamotė turėtų atjausti vaiką, suprasti jo širdies skausmą bei “praradimo” jausmą, leisti vaikams pykti, skatinti atvirai išsakyti savo jausmus.

Naujo partnerio integravimas į šeimą

Kuomet pamilstate ir nusprendžiate dalytis gyvenimu su kitu žmogumi norisi džiaugtis, dalytis ta žinia su visu pasauliu. Tačiau į naujus santykius ateinate nebe vieni. Ateinate kartu su savo vaikais, su skaudžiomis patirtimis, išgyvenimais, patirtomis nuoskaudomis, todėl nereikia tikėtis, kad viskas bus taip kaip pirmą kartą. Kuriant antruosius santykius nebelieka galimybės dviese išgyventi adaptacinio laikotarpio, kuomet galima apšlifuoti aštresnius santykių kampus prieš nusprendžiant turėti vaikų. Šį kartą užduotis gerokai sunkesnė – jūs turite būti ir mylintis partneris ir tuo pačiu nepamiršti būti gerais tėvais. Ypatingai sunki užduotis tenka naujajam, ateinančiam į šeimą partneriui.

Atėjęs į naują šeimą jūsų partneris tarsi įšoka į jau važiuojantį traukinį, kuriame jau vyrauja unikali, nusistovėjusi atmosfera, susiformavę vertybės, nusistovėjusi kasdienybės rutina. Siekiant priklausyti šeimai ir pasijusti reikšmingu ir įtakingu partneriui neretai gali kilti pagunda pulti užimti tuščią vietą, padėti jums vadovauti šeimai, nustatinėti naujas taisykles. Tokioje situacijoje gali tekti susidurti su nemenku vaikų pasipriešinimu. Per daug pokyčių vienu metu tiesiog gali išmušti vaikus iš vėžių. Neskubėkite. Ženkite vienu metu po vieną žingsnį, kol kas šeimai vadovaujate jūs. Tokioms permainoms reikalingas rimtas pasiruošimas. Kalbėkitės su partneriu, aptarkite savo lūkesčius, kaip įsivaizduojate bendrą ateitį, kokio vaidmens tikitės iš partnerio sukūrus šeimą, koks auklėjimo būdas jums yra priimtiniausias, galbūt yra dalykų dėl kurių nerimaujate. Aptariate bendro gyvenimo taisykles, kad vėliau tai netaptų tarpusavio nesusipratimų bei konfliktų priežastimi. Nepalikite vaikų nežinioje, kalbėkitės su jais dar prieš partneriui apsigyvenant kartu. Atsakykite į visus vaikų klausimus, supraskite vaikų jausmus ir baimes, būkite jautrūs. Vaikams pamažu apsipratus su naujuoju partneriu galėsite po truputį įtraukti jį į vaikų kasdienį gyvenimą.

Būkite atidūs tykantiems spąstams

Kartais nutinka taip, kad tėvams, ypač tiems, kurie ilgai augino vaikus vieni sunku pradėti dalytis savo vaikų auklėjimu su kitu žmogumi. Vaikams tokioje šeimoje ypatingai sunku sukurti santykį su patėviu, priimti jį kaip autoritetingą šeimos suaugusįjį, kadangi jis jaučia turintis “labai įtakingą užnugarį”- savo biologinį tėvą, pas kurį visuomet galima nubėgti prieglobsčio nuo “bjauraus” ir “griežto” patėvio. Tokiose situacijose šeimoje tvyro pasipriešinimo ir įtampos atmosfera. Tėvai turi suprasti, kad norėdami šeimoje sukurti visaverčius santykius su naujuoju partneriu turi truputį “atpalaiduoti valdymo diržus” atiduodant šiek tiek kontrolės naujajam patėviui, kad jis pamažėl galėtų įsitraukti ir tapti autoritetingu suaugusiuoju vaikams. Gali būti, kad net ir tais atvejais, kuomet atrodo, viską padarote taip kaip reikia, vaikai savo netinkamu elgesiu gali išbandyti jūsų žodžio tvirtumą taip sukeldami nepatogumų naujajam patėviui. Kuomet taisyklė sulaužoma, tėvai neturėtų situacijos su patėviu aiškintis prie vaikų. Tokiose situacijos reikėtų palaikyti patėvio sprendimą, tačiau jei su juo nesutinkate- aptarkite ir išsakykite savo lūkesčius dėl ateities veiksmų vaikams negirdint.

Stenkitės nenuvertinti patėvio indėlio į vaiko elgesį, nes dažnai patėvis vaiko elgesyje gali matyti tai ko jūs nepastebite. Tačiau ir nesitikėkite iš savęs, kad tokias pastabas išklausysite su džiaugsmu. Greičiausiai jums bus nejauku, gėda ar pikta klausantis ne pozityvaus atgalinio ryšio apie jūsų vaikus ar jų auklėjimą. Tačiau pasistenkite išklausyti tokias įžvalgas ir kai šiek tiek nurims jausmai – pagalvokite, kaip galėtumėte pagerinti savo auklėjimo įgūdžius ir padėti vaikams augti atsakingesniais ar pagarbesniais. Patėviui, savo ruožtu, derėtų susilaikyti nuo labai kritiškų pastabų tėvų ir jų vaikų santykiuose, net jei klaidos „bado akis“. Geriau bus, jei švelniai užsiminsite partneriui, kad jūsų manymu, galima būtų pasielgti kiek kitaip. Jei partneris ginsis ar pyks – atsitraukite, gali būti, kad adaptacinis periodas ir taip kelia daug emocijų, o vienu metu viską keisti tikrai per daug.

Kai tėvai susipyksta su savo vaikais jie gali norėti išsipasakoti parneriui. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad tėvams pasakojant patėvis ar pamotė ima energingai pritarti tėvų jausmams, išreikšdami kartu ir savo neigiamas emocijas vaikų ar vaikų elgesio atžvilgiu. Tai dažnai išprovokuoja tėvų norą ginti savo vaikus. Galbūt  esate susidūrę su situacijomis, kuomet be galo pykstate ant savo vaiko, bandote su juo kalbėtis, bet prie ginčo prisijungus patėviui ir jam pradėjus reikšti savo neigiamas emocijas norisi sušukti “Kodėl šauki ant MANO vaiko!”. Taip atsitinka todėl, kad tėvų vaikų santykiai turi “prigimtinę apsaugą”- tėvai vaikus saugo nuo išorės puolimo, ir tai – duota gamtos. Kol naujasis parneris tik adaptuojasi prie šeimos, o šeima prie jo, deja, jis vis dar yra labiau išorė, nei vidus. Tad jo puolimas automatiškai tampa puolimu iš išorės. Ką galėtų padaryti patėvis? Jie galėtų pasistengti suprasti ir atliepti tėvų jausmą: “Matau, kad pyksti ant Julijos dėl jos melagystės. Kaip manai, kaip turėtume pasielgti šioje situacijoje?

Nuo ko pradėti ir ko tikėtis santykiuose su naujais vaikais patėviui ar pamotei

Atėjus į naują šeimą reikėtų skirti laiko “apsižvalgymui”. Būsimajam patėviui gali atrodyti, kad geriausias būdas užmegzti santykį su vaiku – užsiimti kažkokia veikla dviese. Kai kurie vaikai gali noriai ir lengvai priimti patėvio pasiūlymus, tačiau lėtesniems, introvertiškiems vaikams gali prireikti daugiau laiko. Vaikas gali pasijusti labai nejaukiai pasilikęs vienas su mažai pažįstamu žmogumi. Tokiais atvejais jis jausis kur kas saugesnis šalia matydamas savo mamą ar tėtį. Nesitikėkite, kad partnerio vaikai pamils jus per vieną naktį, o ir jums patiems tai gali tapti iššūkiu. Vaikų pažinimui ir meilei prireiks laiko. Nepamirškite, kad norint sukurti šiltus santykius būtent vaikas diktuoja kokiu tempu į tai eisite.

Gali būti, kad laikui bėgant jausitės skyrę daug savo meilės, dėmesio ir energijos, o grįžtamojo ryšio iš vaiko, taip greit kaip norėtųsi, nepajusite. Nenuleiskite rankų, priimkite savo pastangas kaip ilgalaikę investiciją, kuri atsipirks kiek vėliau.

Geriausiai būtų, kad pažintį pradėtumėte nuo bendrų šeimos pasisėdėjimų ar smagaus laisvalaikio leidimo būdų, dalyvaujant visiems šeimos nariams. Bendra veikla sujungia šeimą. Tai gali būti tiek sekmadieniniai pusryčiai mėgstamoje kavinėje, tiek stalo žaidimai ar kelionė į pramogų parką. Pasidomėkite kas vaikui patinka, kokius būrelius lanko, pastebėkite kokiose veiklose jis jaučiasi smagus ir atsipalaidavęs. Galbūt surasite bendrų pomėgių, tuomet galėsite pasidalyti su vaiku savo patirtimi ar smagiais nutikimais, o gal pamatysite, kad vaikui reikia pagalbos išsprendžiant matematikos uždavinį – galite pasisiūlyti padėti. Būkite šalia, tačiau venkite artimesnio emocinio kontakto – nepersistenkite rodydami vaikui savo dėmesį ir nespauskite vaiko savo lūkesčiu gauti šiltą atgalinį ryšį. Toks perspaustas  šiltas santykis bus nenatūralus ir gali išprovokuoti daugiau pasipriešinimo. Nepamirškite, kad dabar jūs šeimos naujokas ir esate akylai vaikų stebimas. Teks nueiti netrumpą kelią kol užsidirbsite vaikų pasitikėjimą.

Vieningos naujosios šeimos politikos kūrimas

Šeimos atmosfera vienas iš svarbiausių veiksnių darančių įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Jungtinėje šeimoje ypatingai svarbūs darnūs poros santykiai bei vieninga pozicija vaikų auklėjimo klausimais. Esant stresinėms aplinkybėms ar kilus konfliktui gali taip atsitikti, kad šeimos nariai sukurs atskiras stovyklas, kiekvienas stos palaikyti savo biologinės šeimos narių, taip sukurdami situacijas verčiančias rinktis kurioje barikadų pusėje kuris nori būti. Tam reikėtų užkirsti kelią iš pat pradžių. Juk svarbūs yra visi šeimos nariai! Abu partneriai turi suprasti, kad jie turi sukurti vieningą šeimos valdymo politiką ir jos laikytis. Priešingu atveju pasmerksite savo šeimą išgyventi  nuolatinius konfliktus, neteisybės jausmus, pavydą ir pyktį.

Tėvams nemenkas iššūkis – išlaikyti balansą tarp savo vaikų ir naujojo partnerio. Atminkite, kad visi santykiai yra svarbūs, tačiau poros santykis ypatingai reikšmingas, nes suaugusieji deda ypatingą indėlį į šeimos atmosferos kūrimą. Reikia puoselėti savo santykius, skirti laiko pabūti netrukdomiems dviese nors keletą minučių per dieną. Būtinai reikia skirti laiko apsitarti kaip ketinate išlaikyti vieningą poziciją šeimoje vaikų auklėjimo atžvilgiu, kokie koks turėtų būti naujojo partnerio vaidmuo šeimoje, kas galėtų padėti jam įsilieti į šeimos gyvenimą. Šiuose pokalbiuose vaikai neturėtų dalyvauti. Matydami gražius poros santykius, atvirus pokalbius, meilę bei pagarbą, vaikai jausis saugesni, o taip pat matys puikų pavyzdį, kuris jiems pasitarnaus vėliau, kuriant santykius suaugusiojo amžiuje.

Patėvio/pamotės vaidmenys

“Auklės” vaidmuo

Šeimose, į kurias patėvis atsiveda ir savo vaikų, su namuose galiojančiomis taisyklėmis turi būti supažindinti visi šeimos nariai. Tokiose šeimose kiekvienas iš tėvų yra savo vaikų “vadas” ir “auklė” kitiems vaikams, tačiau elgesio taisyklės namuose turi būti visiems vienodos.

“Dėdės/tetos” vaidmuo

Palaipsniui įgyjant vaikų pasitikėjimą ir pagarbą patėvis ar pamotė gali labiau įsitraukti į šeimos gyvenimą ir prisiimti “dėdės/tetos” rolę. Kuomet į namus atvyksta tėvo ar mamos sesuo, o tėvai turi porai valandų išbėgti, ji atlieka tėvų vaidmenį, prisiima atsakomybę už vaikus per giminystės ryšį. Patėvis ar pamotė palaipsniui užsitarnauja vaiko pagarbą ir pasitikėjimą. Kai tai įvyksta vaikas paprastai būna pasiruošęs priimti patėvį kaip šeimos narį, kuris prisiima atsakomybę kaip autoritetingas suaugusysis, galintis nubrėžti elgesio ribas, dalyvaujantis šeimos gyvenime, skatinantis šeimos diskusijas dėl namų taisyklių.

“Tėvo” vaidmuo

Ilgainiui patėviui ar pamotei pavyksta sukurti tėvišką santykį, tačiau ne su visais vaikais vienodai greitai ar lengvai. Jaunesni vaikai dažnai linkę suteikti patėviui/pamotei „tėviškąjį” santykį gerokai greičiau nei paaugliai. Visiškai normalu jei vyresniam vaikui būsite “auklė”, viduriniajam “dėdė/teta”, o jaunėlis jau bus pasirengęs jus priimti kaip “tėvą”. Nereikėtų nusiminti, jei nepavyksta užmegzti “tėvo” kontakto su kiekvienu vaiku. Kurti visaverčius santykius su vaiku nėra paprasta, tam reikia labai daug pastangų, padrąsinimo iš biologinių tėvų, jautrumo ir supratimo vaiko atžvilgiu, taip pat situacijos gali būti įtakojamos begalės faktorių, kurių patėvis/pamotė negali kontroliuoti.

Net ir užmezgus ryšį su vaikais reikėtų nepamiršti, kad atviras bendravimas šeimoje yra itin reikalingas. Šeimose verda begalės įvairiausių emocijų ir jei jas slopinsime ir neišsakysime garsiai, negalėsime sukurti pasitikėjimo vienas kitu tarp šeimos narių. Bendraujant dažnai, atvirai ir aiškiai išsakant savo jausmus lieka mažiau vietos nesusipratimams, nuoskaudoms, daugiau galimybių išlaikyti sąžiningus visaverčius santykius tiek tėvams su vaikais, tiek vaikams ir naujiesiems patėviui/pamotei ar broliams ir seserims. Pradžioje tai gali būti nelengva. Čia vėl gali padėti šeimos bendravimo taisyklės, tokios kaip:

  • Pagarbiai klausomės vienas kito;
  • Konflikto metu nekeliame balso, o stengiamės kiek galima ramiau išsiaiškinti kas nutiko;
  • Bendra veikla savaitgaliais – einame į atrakcionų parką, sportuojame ar pan.

Organizuokite šeimos susirinkimus. Tai puikus būdas planuoti namų ruošos darbus, organizuoti šeimos laisvalaikį, išreikšti savo nusiskundimus, išspręsti konfliktus ar pasidalinti geromis emocijomis bei padrąsinti vieniems kitus. Nepamirškite, kad šeimos susirinkime privalo dalyvauti visi, net ir patys mažiausi šeimos nariai. Labai svarbu, kad visi jaustųsi lygūs, kiekvienas narys turi būti išgirstas.

Kaip vaikai prisitaiko prie naujos šeimos skirtinguose amžiaus tarpsniuose

Jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad kiekvienas vaikas santykį su naujuoju šeimos nariu kuria savu tempu ir čia kažką paskubinti mes bejėgiai. Skirtingo amžiaus bei lyčių vaikai naujoje šeimoje taip pat adaptuojasi skirtingai. Fiziniai ir emociniai poreikiai mergaitės, kuriai yra treji stipriai skiriasi nuo berniuko, kuriam – keturiolika. Tačiau nepaisant vaiko amžiaus ar lyties kiekvienas iš jų turi bazinį – besąlygiškos meilės ir priėmimo poreikį.

Jaunesni vaikai (iki 10 m.) dažniausiai prie permainų šeimoje prisitaiko greičiau ir lengviau, nes jie jaučiasi labai saugiai šeimoje kurioje klesti darnūs santykiai. Gali justi stipresnį poreikį konkuruoti dėl tėvų dėmesio.

Jaunesnieji paaugliai (10-14) dažnai sunkiausiai išgyvena permainas bei prisitaikymą prie naujojo patėvio. Jiems gali prireikti ilgiausio adaptacinio laikotarpio ryšio su patėviu užmezgimui, kad priimti jį kaip autoritetingą suaugusįjį, galintį nustatinėti taisykles namuose. Tokio amžiaus paaugliai gali atvirai nerodyti savo jausmų, tačiau labai jautriai, kartais net jautriau nei jaunesni vaikai, išgyventi meilės, dėmesio, palaikymo poreikį.

Vyresnieji paaugliai (15 metų ir vyresni) gali mažiau įsitraukti į naujos šeimos gyvenimą. Tokio amžiaus vaikai dažnai jaučiasi jau beveik suaugę, tad jiems dažnai norisi atsiskirti nuo šeimos bei užsiimti sava veikla. Visgi, tai nereiškia, kad jie nenori jaustis svarbūs ir reikalingi, mylimi ir saugūs.

Lyčių skirtumai- bendros tendencijos

Tiek berniukai tiek mergaitės jungtinėse šeimose labiau linkę vertinti patėvio “žodinę meilę” nei fizinį artumą – apsikabinimus ar bučinius. Ypatingai tokiu atveju nejaukiai gali pasijusti mergaitės. Net ir mažoms mergaitėms tai gali būti nejauku. Bent jau santykio pradžioje fizinį artumą naujiesiems vaikams rodyti reikėtų tiek, kiek vaikas pats to siekia. Kitais atvejais – tiek, kiek rodytumėte savo draugų vaikams. Kuomet santykiai pasidaro artimesni, galite pabandyti apkabinti vaiką per pečius, uždėti ranką ant peties ar švelniai perbraukti per plaukus. Jei vaikas susigūš ar atsitrauks – vadinasi fizinio kontakto jam per daug, atsitraukite.

Gali būti, kad berniukams priimti patėvį (vyrą) bus gerokai lengviau, bet taip ne visuomet gali nutikti.  Kartais berniukams tenka spręsti dilemą- ką daryti, nes patėvis labai mielas ir draugiškas žmogus ir jam norėtųsi su juo bendrauti, bet vaikas gali nerimauti, kad bendraudamas su patėviu “išduos meilę tėčiui”. Tokiais atvejais neskubinkite ir priverstinai neskatinkite bendravimo. Leiskite vaikui savu tempu susitvarkyti su savo mintimis ir jausmais. Kai jis bus pasiruošęs – jūs pajusite.

Kaip padėti vaikams prisitaikyti prie pokyčių

Vaikams labai sunku, jei jie turi slėpti savo emocijas nuo tėvų ar apsimesti, kad jiems visai nepatiko tėčio naujoji draugė ar mamos naujasis draugas. Vaikai ir taip išgyvena vidinę sumaištį ir konfliktą – kaip gi mylėti du tėčius ar dvi mamas vienu metu? Jiems prireiks laiko, kol supras, kad visa tai tikrai įmanoma. Tėvai turėtų nuolat priminti vaikams, kad permainos šeimos gyvenime neturi nieko bendro su jų tėvų jausmais jiems, kad nepaisant visko, vaikai bus visada mylimi abiejų tėvų. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad naujasis partneris nėra tėvo ar mamos pakaitalas, o tiesiog naujas šeimos narys, kuris nori juos pažinti, pamilti ir būti jų draugu.

Pamotės/patėvio santykiai su partnerio vaikais – vieni sudėtingesnių, juos kurti nėra lengva ir paprasta. Bendram gyvenimui naujoje šeimoje reikia ruoštis atsakingai, tačiau neišsikeliant sau pernelyg didelių tikslų. Stebėkite, kalbėkitės, išklausykite, išgirskite vieni kitus. Laikui bėgant naujos šeimos nariai susigyvena ir pasijunta artimesni. Tik duokite sau laiko ir turėkite kantrybės sulaukti!