1936 m. Alfredo Adlerio straipsnis “Meilė yra naujų laikų išradimas” buvo paskelbtas žurnale Esquire ir vėliau perspausdintas 1964 m. Vienas žymiausių šio žurnalo žurnalistų – rašytojas ir poetas George Sylvester Viereck (1884–1962) – pakoregavo straipsnio stilių, suteikdamas jam labiau žurnalistinį pobūdį. Tai buvo jų bendras darbas.
Straipsnis buvo perspausdintas siekiant įtraukti jį į Adlerio literatūrinį palikimą kaip svarbią temą tiek jam pačiam, tiek jo skleidžiamai žiniai. Jame atskleidžiama Adlerio meilės, kaip gyvenimo uždavinio samprata bei pristatomi naujai įvesti terminai, tokie kaip „žmogaus diada“.
Meilė yra naujų laikų išradimas
(Alfredas Adleris 1870-1937)
(Iš anglų kalbos straipsnį vertė Kristina Aidietienė, IP konsultantė)
– Džoni, – į savo dešimtmetį sūnų viltingai kreipėsi šiek tiek susigėdęs tėtis, – ar tau jau kas nors paaiškino tam tikrus gyvenimo faktus?
– Taip, tėti, – nekantriai, bet rūpestingai atsakė vaikinas, – ką tu norėtum sužinoti?
Nėra jokių abejonių, kad šiandien apie seksą žinome daugiau nei mūsų tėvai. Bet ar žinome daugiau apie meilę? Kartais esame linkę painioti šiuos du dalykus. Daugelis jaunų merginų, ateinančių pas mane konsultuotis, atsineša ilgą sąrašą problemų ar sunkumų, kuriuos jos suvokia kaip „kompleksus“ arba „užgniaužtus troškimus“[1]. Tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės yra girdėję apie psichoanalizės ir biheviorizmo sąvokas, tačiau dažnai jas žino tik paviršutiniškai ir gali suprasti neteisingai. Nemažai žmonių (apie 40 proc. ar daugiau) bent iš dalies suvokia sekso techniką ar praktinius aspektus, tačiau tik nedaugelis (maždaug vienas iš penkių) supranta tikrąją meilės prasmę ir prigimtį. Tai nestebina, nes meilė, kaip ideali sąvoka, yra sąlyginai naujas atradimas. Galbūt ją būtų tiksliau vadinti išradimu ar evoliucijos produktu. Daugumai žmonių ji tikrai neegzistavo net prieš šimtą metų.
Įsimylėjimas ir išsiskyrimas yra įprasti reiškiniai daugeliui žmonių, tačiau kiek iš tikrųjų vyrų ir moterų yra puikūs mylimieji? Kiek žmonių gautų teigiamą įvertinimą, jei būtų vertinami pagal savo gebėjimus meilės santykiuose?[2] Kiek žmonių, net ir šiandien, būtų verti „meilės daktaro“ laipsnio? Poetai ir filosofai prirašė daug nesąmonių apie meilę. Tačiau žmonių dalis, galinčių patirti ar išreikšti tobulą meilę, visada buvo nedidelė. Visgi galima matyti pažangą šioje srityje – galbūt šiandien dvidešimt procentų tų, kurie kalba apie meilę, gali teisėtai vadintis mylimaisiais.[3]