ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 1
Adlerio atsiskyrimas nuo Freudo
ir “Nervingojo charakterio” kūrimas:
Disidentas sukuria savo teoriją
Karl H. Witte
Alfred Adler Institutas, Miunchenas
Dr. phil. Karl Heinz Witte Nikolaiplatz 1 a 80802 München, Germany witte@khwitte.de
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 2
Santrauka
Alfredas Adleris buvo vienas iš Freudo Trečiadienių Vakarų Draugijos steigėjų 1902 metais. Jis taip
pat tapo pirmuoju psichoanalitinio judėjimo disidentu. Šis straipsnis aprašo augančią Adlerio
opoziciją Freudo idėjoms nuo 1906 iki 1911 metų, kuriais įvyko galutinis atsiskyrimas. Galima
išskirti dvi konflikto sritis, kuriose vyko organizaciniai ir teoriniai nesutarimai. Atrodo, kad Adleris
savo teoriją kūrė žingsnis po žingsnio, prieštaraudamas Freudo idėjoms. Šių ginčių pasekoje buvo
sukurtas neurotiko narcistinės struktūros ir asmenybės sutrikimų aprašymas, pristatytas knygoje
“Apie nervingąjį charakterį”. Šioje knygoje Adleris neurozę apibrėžia kaip perdėtą ir nepavykusį
siekį įgyvendinti ambicingus tikslus.
Pagrindinės sąvokos: Adleris, Agresijos vara, Freudas, Hermafroditizmas,
Individualioji Psichologija, Neurozė, Psichoanalizė, Trečiadienių Vakarų Susitikimai.
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 3
Adlerio atsiskyrimas nuo Freudo
ir “Nervingojo Charakterio” kūrimas:
Disidentas sukuria savo teoriją
Šiame straipsnyje neketinu pristatyti į lietuvių kalbą išverstos ir neseniai pasirodžiusios
prekyboje Adlerio knygos “Apie nervingąjį charakterį” santraukos; tuo tarpu norėčiau išskirti
žingsnius, kuriais Adleris ėjo kurdamas savo teoriją, išaugusią iš jo opozicijos Freudui. Šis mėnuo,
2012 metų kovas, yra Adlerio knygos “Über den nervösen Charakter” šimtasis jubiliejus.
Adlerio indėlis į Trečiadienių Vakarų Susitikimus (1902—1910)
Dešimt metų iki knygos pasirodymo, 1902 metais, Adleris buvo vienas iš keturių daktarų,
kuriuos Freudas pakvietė steigti Trečiadienių Vakarų susitikimus (1). Adleriui tuomet buvo 32 metai,
jis buvo 14 metų jaunesnis už Freudą. Devynerius metus buvęs draugijos nariu, Adleris tapo pirmuoju
disidentu, palikusiu Freudo judėjimą ir 1911 metais sukūrusiu savo paties mokyklą. Praėjus šešiems
mėnesiams po galutinio Adlerio atsiskyrimo nuo “Vienos Psichoanalizės Draugijos”, kaip ji tuomet
vadinosi, 1912 metų kovą Adleris pristatė “Nervingojo charakterio” studiją, kurios tikslas buvo
išsamus naujos Adlerio neurozių teorijos pristatymas, ir dar daugiau – jo supratimo apie pagrindinius
žmogaus motyvus ir siekius pristatymas.
Trečiadienio Vakarų Susitikimai vykdavo Freudo konsultavimo kambaryje. Procesas vyko
pagal labai griežtą darbotvarkę: po pasidalijimo informacija buvo skaitomas iš anksto parengtas
pranešimas, po kurio sekė juoda kava ir cigarų rūkymas, o po to vyko diskusija. Kiekvienas narys
privalėjo prisidėti prie diskusijos, kalbėdamas burtais nulemta eilės tvarka.
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 4
Šis straipsnis parodys augantį Adlerio atkaklumą laikytis savo paties teorinių sąvokų, kurios
neišvengiamai prieštaravo Freudo idėjoms ir jo troškimui sukurti psichoanalitinės minties mokyklą,
paremtą išskirtinai jo paties išvystytais principais. Adlerio ir Freudo konfliktas kilo dėl dviejų
nesuderinamų idėjų: 1) dėl “neurozės prigimties”, 2) dėl Trečiadienių Susitikimų organizavimo.
Mes beveik nieko nežinome apie ką buvo diskutuota nuo 1902 metų pradžios iki 1906 metų
spalio, kai 22 metų Otto Rankas buvo paskirtas oficialiu sekretoriumi. Jis rašė Vienos Psichoanalizės
Draugijos protokolus (Nunberg & Federn, 1962–1975) nuo 1906 iki 1918 metų. Pirmas mokslinio
susitikimo, įvykusio 1906 metų spalį, protokolas, kurį užrašė Rankas, jau atskleidžia, kad Adleris
neišvengiamai maištaus. Paragrafe rašoma:
„Prof. Freudas gailisi, kad susitikimo metu jis negali paskaityti savo įžangos planuojamai
knygų serijai “Praktinės psichologijos straipsniai” (Contributions to applied psychology), […].
Susitikime dalyvaujančius narius jis kviečia prisidėti prie šio sumanymo, tačiau pažymi, kad
skirtingai nuo jo ankstesnio sprendimo, jis negali jiems suteikti balso teisės daugiatomio redagavime
ar sprendimuose dėl straipsnių priimtinumo ar atmetimo. Dr. Adleris pasiūlo dviems ar trims nariams,
kurie gerai nusimano literatūroje, skirti nuolatinę užduotį pranešti apie atitinkamą medžiagą (2).
Pasiūlymas atmestas tuo pagrindu, kad kiekvienas narys turi jausti pareigą tai daryti (3).“ (Nunberg &
Federn, 1962–1975, vol. 1, pp. 6–7)
Adlerio įsikišimą galima vertinti kaip ambicingą ketinimą pasipriešinti Freudo autoritetui. Tai
– Freudo pasekėjų nuomonė. Arba Adlerio opoziciją galima interpretuoti kaip demokratijos ir
bendradarbiavimo grupėje troškimą. Remiantis šiuo požiūriu, Adlerio įnašą galima būtų vertinti kaip
Freudo teorijos patobulinimą, saugant ją nuo vienašališkumo. Toks būtų adlerietiškas vertinimas.
Konflikto pradžia: 1906 metų spalio 17 d. antrame protokole rašoma, kad Adleris pristatė
savo straipsnį “Neurozių teorijos apybraiža“. Šis straipsnis, pavadinimu „Neurozės prigimtis“, buvo
perskaitytas penktame susitikime, 1906 metų lapkričio 4 dieną. Pavadinimai rodo Adlerio ketinimą.
Freudas parašė esminius veikalus apie neurozės mechanizmą ir kita savo knygose: „Studija apie
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 5
isteriją“, „Sapnų interpretacija“, „Kasdienybės psichopatologija“, „Trys esės apie seksualumo
teoriją“, jei vardinsime tik gerai žinomas knygas. Aišku, kad Freudas vertina neurozę kaip kylančią iš
išstumtų seksualinių fantazijų. Tačiau jau iš pat pradžių galima matyti, kad Adleris nori įtvirtinti
kitokį supratimą apie neurozės prigimtį ir jis toliau akcentuos kitokius dinamikos principus, kol jie
pagaliau suguls į „Nervingąjį charakterį“. Naujų principų apie neurozės prigimtį kūrimą galima
neteisingai suprasti kaip nepastovumą ir kaip negalėjimą sutikti su įsitvirtinusiu, tyrimuose
naudojamu, konkrečiai – Freudo metodu. Tačiau pažvelgus į Adlerio teorijos vystymąsi iš arčiau,
atrodo, kad jis ieško vienos apjungiančios vidinės jėgos, kuria pasižymi kiekvieno žmogaus
gyvenimas. Jei ši nepakeičiama, žmogaus sukurta jėga nukreipta į iliuzinius tikslus, ji lemia
psichinius sutrikimus ir nelaimingumą. Tad, apibendrinant, neurozė, Adlerio akimis, yra klaidingas ir
nepavykęs bandymas įveikti traumuojančias aplinkybes.
Ši pozicija skiriasi nuo Freudo požiūrio ir nuo visuotinai priimto požiūrio, kuris psichinius
sutrikimus vertina kaip ligas, nepakankamą prisitaikymą ar nukrypusį nuo normos elgesį. Adleris tokį
psichinį nelaimingumą vertina iš filosofinės ir egzistencinės perspektyvos ir taip geba pripažinti
pacientų gyvenimo tragiškumą.
“Organų menkavertiškumas” yra pirmasis pagrindinis principas, kurį priima Adleris.
Tačiau ši kryptis yra klaidinanti. Ne pats menkavertis organas yra neurozės pagrindas, bet
menkavertiškumo kompensacija. Mes žinome, kad kai kurios smegenų sritys gali kompensuoti
pažeistas kitas smegenų sritis; neurologai šį kompensacijos tipą vadina neuroplastiškumu. Adlerio
požiūriu, mūsų organizmo evoliucija išvystė psichiką (psyche), kurios tikslas – tapti pagrindiniu
kompensacijos organu. Geriausias psichinės ir smegenų menkaverčio organo kompensacijos
pavyzdys yra Bethovenas, kurčiasis kompozitorius. Neurozė, tam tikri simptomai ar keistenybės
(idiosinkratizmai) veikia pagal modelį ir visuomet stengiasi kompensuoti realų ar įsivaizduojamą
menkavertiškumą. Trečiadienių Vakarų Susitikimuose 1907 metais Adleris dažnai įsiterpia
pabrėždamas organų menkavertiškumą. Akivaizdu, kad nauja Adlerio teorija nesusilaukė didelio
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 6
pripažinimo ir, jo požiūriu, nebuvo gerai suprasta. Panašu, kad jis nusivylė ir perėjo į paslėptą
opoziciją. 1907 metų lapkritį jis netgi pareiškė: “Yra daugiau nei vienas psichoanalizės kelias”
(Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 1, p. 234). Tai pastaba, kuri, ko gero, pasąmoniniu ketinimu,
buvo pasipriešinimas Freudo išskirtinio autoriteto demonstravimui. Kai prieš metus, 2011 metais,
Almuth Bruder-Bezzel išleido trisdešimt Freudo laiškų Adleriui (Bruder-Bezzel, 2011a), juose buvo
netikėta atrasti, kad Adleris galvojo palikti Freudo grupę jau 1908 metų sausį. Iki šio leidinio nebuvo
jokių jo ketinimo įrodymų, išskyrus vieną, minimą Manès Sperber (1926, p. 18). Mes tik galime
daryti prielaidą, kad Adleris buvo labai nusiminęs ir apie savo sprendimą pasitraukti pranešė
nemandagiai trumpu laišku. Freudo atsakymas buvo toks:
„Prof. Dr. Freud, [Friday] 31.1.08
Brangus kolega,
branginu jūsų pastovių jausmų ir pasirengimo bendradarbiauti patvirtinimą, bet net ir tuo atveju –
kadangi pranešate apie savo pasitraukimą man tik keliais žodžiais, kai ilgametis bendradarbiavimas ir
asmeninis jūsų pripažinimas visuomet buvo mūsų santykių pagrindu mano galvoje, ir turėjo tiek daug
įtakos jų formavimuisi – aš jaučiuosi turintis teisę paprašyti išdėstyti priežastis. Jei galėsiu joms turėti
įtakos ar pakeisti tai, kas jas nulėmė, aš, žinoma, nekantrauju tai padaryti.
Jums ištikimas, su pagarba jūsų,
Dr. Freud“ (p. 30)
Organizaciniai patobulinimai. Regis Adleris sutiko pasilikti draugijoje po pokalbio su
Freudu, bet kitas jo įsikišimas atskleidžia jo nepasitenkinimo priežastis ir ketinimų kryptį. Kitame
susitikime, vykusiame 1908 m., vasario 4 dieną, sekantį trečiadienį, Adleris apsilankė Vakaro
Draugijos susitikime. Jis pateikė tris pasiūlymus reorganizuoti susitikimus, kurie buvo aptarti šio ir
kito susitikimo metu. Pagrindinis Adlerio pasiūlymų principas buvo praplėsti vakaro susitikimų
uždarą stilių ir sukurti atviresnę mokslinę draugiją. Jis norėjo: 1) panaikinti “urną”, kad būtų galima
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 7
laisvai diskutuoti, vietoj to, kad būtų laikomasi privalomo įnašo į diskusiją tvarkos, nulemtos burtų;
2) jis pasiūlo įtraukti knygų ir straipsnių apžvalgą ir 3) jis pateikia pasiūlymą susitikti viešose vietose,
kur galėtų laisvai prisijungti susidomėję asmenys. Grupė priima tik antrąjį pasiūlymą, tai yra prie
pranešimų prijungiama literatūros apžvalga.
Dabar trumpai apžvelgsiu organizacinę liniją iki Adlerio galutinio atsiskyrimo nuo Freudo ir
Individualiosios Psichologijos Draugijos įkūrimo, o tada trumpai pristatysiu Adlerio teorijos
vystymąsi.
Konflikto įkarštis
Akivaizdu, kad Freudas stengėsi išlaikyti Adlerį savo ratelio nariu ir gali būti, jog dėl Adlerio
jis svarstė apie galimą reorganizaciją. Po dvejų metų, 1910 metais, konfliktui pagilėjus, Freudas
bando nuraminti Adlerį organizacinėmis reformomis. Tuo pačiu metu jis praranda viltį, kad jo Vienos
pasekėjai gali pakankamai prisidėti siekiant sustiprinti ir skleisti jo idėjas ir įtvirtinant psichoanalizę
kaip pasaulinę mokslinę ir psichoterapinę mokyklą. Jis pasirinko Karlą Gustavą Jungą iš Ciuricho
savo pasekėju ir paskyrė jį naujai įsteigtos Tarptautinės Psichoanalizės Asociacijos vadovu (Metzner
& Schimkus, 2011). Tai įvyko antrame Tarptautiniame Kongrese, Niurnberge (1910 m. kovo 30-31
d.). Kaip šiandien, kovo 30 d., tik prieš 102 metus! Po savaitės, 1910 metų balandžio 6 dieną,
Trečiadienių Vakarų Draugija vėl susirinko Freudo konsultavimo kabinete. Freudas pradžioje
paskaitė „Epilogą Kongresui“ (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol 2. pp. 463–464), o po to, įsteigus
naują tarptautinę draugiją, Freudas tikėjosi, kad Vienos grupė taip pat įgis naują statusą. Jie nuo šiol
nebus jo svečiai, bet susiburs į naują draugiją su nauju prezidentu, kitose patalpose. Jis rekomendavo
išrinkti Adlerį Vienos Psichoanalizės Draugijos prezidentu. Iš esmės tai ir buvo tai, ką Adleris siūlė
prieš porą metų. Tada Adleris paaiškino, kad aštrūs žodžiai, kuriuos išsakė jis ir Stekelis Niurnberge,
buvo nebūtinai dėl to, kad “Vienos mokykla ir konkrečiai jos jaunesnieji nariai” turi būti apginti ir
apsaugoti nuo “gremėzdiško memorandumo (Elaborat)”, kurį Freudo deleguotas Ferenzi perskaitė
Niurnberge. “Memorandumu ketinama mus priversti priimti aiškią poziciją”. “Vienos mokykla
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 8
Kongreso metu stengėsi sumažinti “Memorandumo” šiurkštumą”. (Nunberg & Federn, 1962–1975,
vol. 2, p. 464) Adlerio palyginti švelnaus pasisakymo tikslas buvo sudaryti galimybes kompromisui
po susikirtimo Niurnberge, kaip Freudas rašo laiške Jungui: “Jie visi elgėsi gana švelniai (zärtlich)”.
(Handlbauer, 2002, p. 116) Iš tiesų Niurnberge Adleris, Freudo žodžiais, (1914/1941, p. 86) –
“aistringai susijaudinęs išreiškė savo nuogąstavimą dėl ketinimų cenzūruoti ir suvaržyti mokslinę
laisvę”. Neabejotinai, jo baimė buvo pagrįsta. (Bruder-Bezzel, 2011b; Wegener, 2011) Vienoje tiek
Freudas, tiek Adleris ieškojo būdų sutarti vienas su kitu ir, galbūt, Adleris pasitenkino savo nauju
vaidmeniu, tapęs Vienos grupės vadovu ir vienu iš dviejų naujai įsteigto mokslinio žurnalo
“Zentralblatt der Psychoanalyse” (“Pagrindinis psichoanalizės leidinys“) redaktoriumi. Jis ir vėl
prašo “atsisakyti savo uždarumo ir įtraukti tinkamus asmenis į susirinkimus bei leisti jiems prisidėti
prie mūsų darbo”. (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 2, p. 464)
Galime aiškiai matyti, kad, jei psichoanalizėje būtų įsitvirtinę Adlerio ketinimai, tai Freudo mokykla
jau nebebūtų freudiška. Taigi, Freudo laikysena buvo nuosekli ir stūmė Adlerį iš Vienos
psichoanalitinės draugijos, kaip jis daug kartų rašo savo laiškuose Ferenczi ir Jungui. (Handlbauer,
2002, pp. 123–130) Po vienerių metų, 1911 m. sausį ir vasarį, įvyko galutinis atsiskyrimas. 1910
metų lapkričio 16 dieną grupė suformavo pasiūlymą “kad Adlerio teorijos bus šį kartą išsamiai
aptartos įvertinant jų tarpusavio sąsajas, ypatingą dėmesį skiriant jų skirtumui nuo Freudo doktrinos,
tuo tikslu, kad, jei įmanoma, būtų pasiektas dviejų požiūrių susijungimas arba bent jau skirtumų tarp
jų išsiaiškinimas”. (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 3, p. 59) Ši diskusija ir aiškinimasis vyko
dviejuose Adlerio pranešimuose 1911 metų sausio 4 ir vasario 1 dienomis bei dviejose diskusijose,
kurios vyko 1911 metų vasario 8 ir vasario 22 dienomis. Diskusijai Freudas pateikė gerai paruoštą
fundamentalią kritiką, kurios kulminacija buvo Adlerio teorijų vertinimas: “Tai nėra psichoanalizė“.
(Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 3, p. 146) Abu – Freudas ir Adleris – pareiškė, kad jų
atitinkamos pažiūros yra nesuderinamos. Adleris atsistatydino iš draugijos pirmininko pareigų.
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 9
Netrukus po šio konflikto Adleris kreipėsi dėl leidimo įkurti naują draugiją, pavadintą „Laisvų
psichoanalitinių tyrimų draugija“.
Daugelyje laiškų Freudas atvirai pareiškia, kad jis ruošiasi pašalinti Adlerį ir, kad nuo dabar
jis saugos savo teorijos vientisumą. (Handlbauer, 2002, pp. 150–160) Adleris, antra vertus, ir toliau
vylėsi, kad jis gali pasiekti susitarimą su Freudu, bet galų gale įvertino nepermaldaujamą jo teiginių
atmetimą kaip „jūsų (sc. Freudo) senos asmeninės kovos su manimi (sc. Adleriu) tęsinį“.
(Handlbauer, 2002, p. 136) Jis negalėjo suprasti, kad Freudui pripažinti Adlerio bandymą pašalinti
seksualinių varų vaidmenį arba bent pripažinti, kad jis yra mažiau svarbus nei saugojimosi
tendencijos ar žmogaus panašumo siekimas, Freudui būtų buvusi intelektualinė savižudybė. Jei
Adleris tikėjo, kad galima suderinti psichoanalizę su jo įsitikinimais, tai jis omenyje turėjo jau kitą, ne
freudišką, psichoanalizę. Jo ketinimai buvo pasmerkti žlugimui kaip tik tuo metu, kai psichoanalizė
tik pradėjo įsitvirtinti oficialiai – ar, tiksliau sakant, kai būtent Adlerio opozicija suteikė priežastį
įtvirtinti psichoanalizę kaip reglamentuojamą mokyklą.
1911 metų rugpjūčio mėnesį buvo viešai paskelbta apie Adlerio „Laisvų psichoanalitinių
tyrimų draugijos“ įsteigimą. Tai buvo oficialus Adlerio žingsnis siekiant išprovokuoti Freudą.
Pavadinimas “Laisvi psichoanalitiniai tyrimai“, žinoma, buvo priešiškas Freudui, nes jame skambėjo
tai, kad tyrimai Freudo aplinkoje nebuvo laisvi. Adleris tai ir turėjo omenyje. Pagrindinė Adlerio
tema pirmame viešame pranešime apie atsiskyrimą nuo Freudo buvo Adlerio protestas dėl Freudo
apribojimų laisviems moksliniams tyrimams. Jis savo mokyklos įsteigimą argumentavo taip:
„Keletas Vienos psichoanalizės draugijos (Wiener psychoanalytische Vereinigung), kuriai vadovavo
prof. Sigmundas Freudas, narių ėmėsi iniciatyvos 1911 metų birželio mėnesį įkurti Laisvų
psichoanalitinių tyrimų draugiją (Verein für freie psychoanalytische Forschung); jie tikėjo, kad senoji
organizacija siekia įpareigoti savo narius pilnai laikytis Freudo doktrinų ir teorijų. Jiems tai atrodė ne
tik sunkiai suderinama su pagrindiniais fundamentaliais mokslinių tyrimų principais, bet tokiam
jaunam moksle kaip psichoanalizė, tai gali kelti tam tikrą specifinį pavojų. (…) Jų įsitikinimas, kad
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 10
psichoanalitiniai metodai ir jų subjektų apibrėžimas yra ypatingai svarbus, paskatino juos mokslinei
pareigai sukurti saugią vietą, kur galėtų vykti nepriklausomi moksliniai psichoanalizės tyrimai”.
(Adler, 1912/2002a, p. v)
1911 metų spalio 11 dieną Freudas „spaudė“ Vienos psichoanalizės draugiją, kol ši priėmė
sprendimą, “kad dalyvavimas Laisvų psichoanalitinių tyrimų draugijoje yra nesuderinamas su
dalyvavimu Psichoanalitinėje asociacijoje. Vienuolika balsų buvo už, penki prieš, todėl nutarimas
priimtas.“ (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 3, pp. 282–283) Šis nutarimas taip pat reiškė, kad
nuo šiol Adleris ir jo draugai nebebuvo laikomi psichoanalitikais. Todėl dvejais metais vėliau, 1913
metais, Adleris pervadino savo naują asociaciją “Individualios psichologijos draugijos“ vardu.
Adlerio, kaip pirmojo Freudo disidento, nuopelnas buvo tas, kad jis iškėlė klausimą, ar legaliai
psichoanalizėje gali egzistuoti skirtingi požiūriai. Šis klausimas ir su juo susiję konfliktai
psichoanalizės istorijoje užima daugiau vietos negu pati Freudo varų teorija. Ir tiesa yra ta, kad
šiandien tiek daug įvairių mokyklų egzistuoja po psichoanalizės skėčiu – nuo Ego ir Objektų santykių
teorijų iki Intersubjektyvios ir Santykių (Relational) psichoanalizės – kad net post-adlerietiška
Individualioji psichologija gerai jaučiasi su psichoanalizės “etikete”, bent jau vokiškai kalbančiose
draugijose.
Teoriniai Adlerio ir Freudo skirtumai
Atsimenate, 1908 metais Adleris norėjo atsiskirti nuo Freudo Trečiadienio Vakarinių susirinkimų, bet
Freudas įkalbėjo jį pasilikti.
Agresijos vara
1908 metų balandžio mėnesį Adleris paskaitė pranešimą “Agresijos vara gyvenime ir neurozėje“.
(Adler, 1908/2002, 1908b/2007a) Tai metė iššūkį ir buvo aiškus prieštaravimas Freudo libido teorijai
trimis aspektais:
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 11
1. Adleris pristato naują varą „agresiją“ kaip „bandymą ką nors įveikti arba tiesiogiai kam nors
konfrontuoti“. (Adler, 1908/2002, p. 62) Jis teigė, kad naudodamasis Freudo metodu, randa
pasąmoninius impulsus kaip „patogeninius veikimo, mąstymo ir jausmų šaltinius“, ypatingai
sadizmą ir mazochizmą (vėliau pakeistą agresijos vara), „kuriuos aš atpažįstu, kaip
greičiausiai betarpiškus veiksnius vedančius link neurotinės ligos“. (Adler, 1908b/2007a, p.
56 (praleista Adler, 2002)) Tai neabejotinas prieštaravimas Freudo libido teorijai jau 1908
metais.
2. Šią varą Adleris apibrėžia kaip super-struktūrą, kontrolės sistemą, kuri yra „abstrakcija,
konkretaus organo elementarių funkcijų suma“ ir kaip visuma, stimuliuojanti ir nukreipianti
kiekvieno atskiro organo veiklą link poreikio išpildymo. (Adler, 1908/2002, p. 62) Šioje
sistemoje „seksualinė vara yra svarbi“ (ibid.), bet vis dėlto yra pavaldi agresijos varai.
3. Ši pradžioje neįsisąmoninta agresijos vara „nėra tiesiogiai susieta su organu ir su jo ketinimu
pasiekti malonumą. Tai yra visos super-struktūros dalis ir reprezentuoja aukštesnįjį
psichologinį, susijusį su varomis lauką. (p. 66) Ši, taip sakant psichologinė vara, dominuoja
visoje psichikoje, jausmuose ir emocijose, charakterio bruožuose, elgesio modeliuose ir netgi
pasirinktoje profesijoje, pvz.: “teisėjai, policininkai, mokytojai, dvasininkai, gydytojai ir…
menininkai“. (p. 67)
Mes matome, kad šiame straipsnyje Adleris ne tik nureikšmina seksualinę varą, bet ir įveda naują
dinaminę jėgą, kurią pradžioje dar vadina „vara“, bet kuri daugiau ar mažiau yra gyvybiška jėga,
visur esanti žmogiška energija, kuri visus kreipia link saugumo ir progreso paieškos. Taigi, Adlerio
„programinis apibūdinimas“ (Adler, 1908b/2007a, pp. 66 [nebuvo Adler, 2002]) yra žingsnis nuo
patologijos link charakterologijos ir netgi link filosofinio žmogaus gyvenimo supratimo. Dėl šios
priežasties Adlerio straipsnį „Agresijos vara gyvenime ir klinikoje“ galima laikyti pirmuoju
psichoanalizės raidos link humanistinės psichodinaminės psichoterapijos žingsniu ir pirmtaku. Tiesa,
kad Adleris greitai atsisakė termino „agresijos vara“, taip greitai, kaip kad Freudas jį priėmė 1915
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 12
metais, (Freud, 1915/1944) ir įtraukė agresiją į savo dvilypę varų teoriją: Erosas priešpastatytas
Thanatosui, libido priešpastatytas mirties instinktui. (Freud, 1920/1944) Keisdamas terminą
„agresijos vara“ Adleris susirado dar nesėkmingesnį variantą: 1910 metų vasario 23 dieną Adleris
savo pranešime „Psichinis hermafroditizmas“ (Adler, 1912/2002b; Herman Nunberg & Federn,
1962–1975; vol. 2, pp. 423–434) pasirinko mįslingą išsireiškimą „vyriškasis protestas“. Jis teigė, kad
kiekvienas žmogus savo asmenybėje turi vyriškus ir moteriškus bruožus. Įdomu, kad jis atsiriboja nuo
„savo darbo apie agresijos varą bei jos transformacijas, kurios vaidina svarbiausią vaidmenį
neurozėje. Šios koncepcijos trūkumas yra tas, kad ji yra biologinė ir negali pilnai paaiškinti
neurotiškumo reiškinio“. Dabar jis pasitraukia nuo biologijos ir susikoncentruoja į grynai
psichologinį požiūrį. „Šiam tikslui į neurozę reikia žiūrėti labai asmeniškai ir vertinti šį reiškinį taip,
kad nebūtų formuluojami biologiniai terminai, bet naudojami tik psichologiniai, arba kultūrinės
psichologijos terminai“. (p. 425) Taip vertinant, „moteriška“ yra viskas, kas yra silpna vyro ar moters
vertinime, ir tokiu būdu ji ar jis stengiasi įveikti ši silpnumą tuo, ką Adleris pavadino „vyriškuoju
protestu“. Šis terminas atrodo tiesiog kitas pavadinimas tai jėgai, kuri anksčiau buvo pavadinta
„agresijos vara“ ir kuri yra saugumo ir judėjimo į priekį siekimas ir kurią jis vėliau pavadino
pranašumo siekimu arba įveikos ir tobulumo siekimu.
Marksizmo psichologija
Įdomiu žingsniu Adlerio kelyje, vystant savo pagrindinę teoriją, buvo jo pranešimas „Apie
marksizmo psichologiją“.
Pranešimas, kurį jis perskaitė 1909 metų kovo 10 dieną niekada nebuvo išspausdintas, mums žinomas
tik jo konspektas iš Vienos psichoanalizės draugijos protokolų. (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol.
2, pp. 172–178) Adleris nesidomi Karlo Markso ekonominėmis ar politinėmis teorijomis. Bet jis
tyrinėja marksizmo psichologinę dinamiką. Adleris mano, kad Marksas ekonomikos tyrinėjimų dėka
suprato ir psichologinę reakciją į „pažeminimą, nuvertinimą, pagaliau, sumaišymą su purvu“.
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 13
Reakcija į ši niekinimą ar sužeidimus sukuria emocinę būseną, kurią Adleris pavadino „jautrumu
(Empfindlichkeit)”, kartais jis tai vadino „perdėtu jautrumu“. Adleris galvoja, kad „klasių klausimu
sąmoningam proletariatui neįmanoma priimti fatališko pasidavimo pozicijos“. (p. 173) Šis sakinys
yra psichologinis teiginys ir tai yra Adlerio teorijos apie galią pritaikymas: niekas negali ištverti
pažeminimo ir slopinimo, nei vaikas, darbuotojas, vyras ar moteris, nei pilietis, nacija ar neįgalusis,
su kuriuo neteisingai elgiamasi, apleistas, paniekintas, išnaudojamas. Jie visada sieks atsilyginti,
pasiremdami kompensuojančia galia.
1908 ir 1909 metų Adlerio pranešimai rodo, kad jis jau pakeliui į savo teorijos sukūrimą. Iš tiesų,
šiuose pasisakymuose jau girdimi pagrindiniai jo teorijos elementai, kuriuos jis vėliau išplėtojo. Kitą
žingsnį jis žengia jau 1909 metų birželio antros dienos Trečiadienio Vakariniame Susitikime. Jis
kalba tema „Neurozių vieningumas“. (Nunberg & Federn, 1962–1975, vol. 2, pp. 259–274) Skirtingai
nuo medikų pastangų atskiroms neurozėms surasti skirtingas diferencines diagnozes ir priežastis,
Adleris bando sumažinti skirtingų klinikinių vaizdų skaičių iki vieno esminio vidinio psichologinio
konflikto, kuris pasireiškia: 1) „agresijos varos“ slopinimu, sukuriančiu perdėtą jautrumą kaip
„pastovią psichikos būseną (Stimmungslage)“ (268) ir 2) vaiko gebėjimu transformuoti savo patirtį į
gerai prisitaikiusią kultūroje agresiją. Taip Adleris atranda neurozių optimistinį ir progresyvų poveikį:
„Esant palankioms sąlygoms, tam tikri vaiko trūkumai gali sukurti dispoziciją didesniems
pasiekimams“. (260)
Atsižvelgiant į šiuolaikinius psichoanalizės pasiekimus ir kalbant psichoanalitiniais terminais, galima
būtų pasakyti, kad Adleris iš esmės rėmėsi psichoanalize aiškindamas narcistinę žmogaus struktūrą iš
principo ir neurotinius bei asmenybės sutrikimus detaliai. Toks yra baigiamasis Adlerio knygos „Apie
nervingąjį charakterį“ teiginys: „Neurotinių ir asmenybės sutrikimų šaknys glūdi perdėtame
narcistiniame jautrume ir narcistinėse traumose. Jos kompensuojamos priešinga kryptimi veikiančiais
saugos mechanizmais bei „vyriškuoju protestu“, tai yra: siekiant būti pranašesniu prieš visus pavojus,
kylančius arba iš galimų priešų ar paties žmogaus silpnumo. Tokia psichopatologija rodo ne ką
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 14
daugiau, kaip tik perdėtą ir klaidingą normalios sėkmės siekimo ambicijos šiuolaikinėse visuomenėse
realizaciją.“
Išsamiai pristatytas šias idėjas rasite Adlerio knygoje „Apie nervingąjį charakterį“, o aš linkiu
Jums daug įžvalgų ir malonumo skaitant šį „magnum opus“ (puikų kūrinį). (Stein, 2002, p. III)
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 15
Literatūra
Adler, A. (1908/2002). The aggression drive in life and in the neurosis. In H. T. Stein (Ed.), The collected clinical works of Alfred Adler (Vol. 2: Journal Articles: 1998–1909, pp. 62–68). Bellingham, WA: Classical Adlerian Translation Project. Alfred Adler Institute of Northwestern Washington. Adler, A. (1912/2002a). The neurotic character. Fundamentals of Individual Psychology and Psychotherapy (H. T. Stein (Ed.), The collected clinical works of Alfred Adler, vol. 1). Bellingham, WA: Classical Adlerian Translation Project. Alfred Adler Institute of Northwestern Washington. Adler, A. (1912/2002b). Psychological hermaphroditism and the masculine protest – A cardinal problem of nervous diseases. In H. T. Stein (Ed.), The collected clinical works of Alfred Adler (Vol. 2: Journal Articles: 1998–1909, pp. 83–88). Bellingham, WA: Classical Adlerian Translation Project. Alfred Adler Institute of Northwestern Washington. Adler, A. (1908/2007). Der Aggressionstrieb im Leben und in der Neurose Persönlichkeit und neurotische Entwicklung. Frühe Schriften (1904–1912). Hg. mit einer Einführung von A. Bruder-Bezzel (pp. 64–76). Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Bruder-Bezzel, A. (2011a). "Aber lassen Sie nur keinen Spezialisten zu, machen Sie alles selbst!" (Freud 1905). Briefe von Freud an Adler 1899–1911. Zeitschrift für Individualpsychologie, 36, 6–62. Bruder-Bezzel, A. (2011b). "Psychischer Hermaphroditismus". Alfred Adler in Nürnberg und sein Verstoß gegen die reine Lehre. In E. Metzner & M. Schimkus (Eds.), Die Gründung der Psychoanalytischen Vereinigung durch Freud und Jung (pp. 147–166). Gießen: Psychosozial- Verlag. Freud, S. (1914/1941). Zur Geschichte der psychoanalytischen Bewegung (A. Freud, E. Bibring, W. Hoffer, E. Kris & O. Isakower (Eds.), Gesammelte Werke chronologisch geordnet, vol. 10). London: Imago Publishing. Freud, S. (1915/1944). Instincts and their vicissitudes. In J. Strachey (Ed.), The Standard edition of the complete psychological Works of Sigmund Freud (Vol. 14 (1914–1916): On the history of the psycho-analytic movement, Papers on metapsychology ond other works, pp. 109–140). London: The Hogarth Press and the Institute of Psycho-analysis. Freud, S. (1920/1944). Beyond the pleasure principle. In J. Strachey (Ed.), The Standard edition of the complete psychological Works of Sigmund Freud (Vol. 18 (1920–1922)): Beyond the
ADLERIO ATSISKYRIMAS NUO FREUDO 16
pleasure principle, Group psychology and other works, pp. 1–143). London: The Hogarth Press and the Institute of Psycho-analysis. Handlbauer, B. (2002). Die Freud-Adler-Kontroverse (2. ed.). Gießen: Psychosozial-Verlag. Metzner, E., & Schimkus, M. (Eds.). (2011). Die Gründung der Internationalen Psychoanalytischen Vereinigung durch Freud und Jung. Gießen: Psychosozial-Verlag. Nunberg, H., & Federn, E. (Eds.). (1962–1975). Minutes of the Vienna Psychoanalytic Society (Vol. 1–4). New York: International Universities Press. Nunberg, H., & Federn, E. (Eds.). (1976 – 1979). Die Protokolle der Wiener Psychoanalytischen Vereinigung (Vol. 1–3). Frankfurt a. M.: Fischer. Sperber, M. (1926). Alfred Adler. Der Mensch und seine Lehre. Ein Essay. München: Bergmann. Stein, H. T. (2002). Editor's preface to Adler, A. (1912/2002). The neurotic character. Fundamentals of Individual Psychology and Psychotherapy. In H. T. Stein (Ed.), The collected clinical works of Alfred Adler (Vol. 1, pp. iii–iv). Bellingham, WA: Classical Adlerian Translation Project. Alfred Adler Institute of Northwestern Washington. Wegener, M. (2011). Die Gründung der IPA 1910 – Ein "außerordentlicher Joke" (Lacan). In E. Metzner & M. Schimkus (Eds.), Die Gründung der Psychoanalytischen Vereinigung durch Freud und Jung (pp. 91–114). Gießen: Psychosozial-Verlag.
Page 17
Pastabos
(1) Yra skirtingi paaiškinimai apie tai, kodėl Freudas pakvietė Adlerį, tačiau iš naujai išleistų
Freudo laiškų mes sužinome, kad Freudas jau 1902 metais pakvietė Adlerį apžiūrėti jo pacientą su
epilepsijos diagnoze. (Bruder-Bezzel, 2011a, pp. 9, 54)
(2) Vokiškas tekstas: “das ständige Referat über alles Einschlägige übernehmen” (H Nunberg
& Federn, 1976 – 1979, vol. 1, p. 7); angliškas vertimas: “suteikta pastovi užduotis apžvelgti su mūsų
darbu susijusias publikacijas“
(3) Vokiškas vertimas: “dass dazu eigentlich jeder verpflichtet sei” (H Nunberg & Federn,
1976 – 1979, vol. 1, p. 7); angliškas vertimas: “Kiekvienas dalyvis turi būti pats atsakingas už tokias
apžvalgas” (H Nunberg & Federn, 1976 – 1979, vol. 1, p. 7)
Vertė Erika Kern ir dr. Rasa Bieliauskaitė